 |
|
| • Utenos Ekonomikos ir Kompiuterijos Klubo rengiamas laikraštis Utenos apskrities jaunimui • | |
 |
 |
|||
|
||||
 |
 |
|
|
|
|
ŠEŠTADIENIS
2012-05-19  +14 ― +16 Giedra, be kritulių. Vėjas pietryčių, 1-3 m/s. Vardadienius švenčia: Šiandien: 
 
 (prognozes.lt) (kuzmarskis.lt) (vytautus.com) |
||
|
|
|
|
||||||
|
|||||||
|
|
|
|
|||
|
||||
|
|
|
|
|||||||||
 Kas man yra gailestingumas?2011-05-09, 10:04:08 Eglė Daugsevičiūtė Kaulas, numestas šuniui, nėra gailestingumas; gailestingumas – tai kaulas, kuriuo dalijiesi su šunimi, kai esi alkanas ne mažiau už jį. – Dž. Londonas. Rašytojas gailestingumą apibūdina taip. Tačiau dažniausiai gailestingumas siejamas su krikščiuoniškuoju pasauliu. Ar gailestingumas dar egzistuoja moderniame, technologijų ir pigių banalybių prisotintame pasaulyje? Ar jis egzistuoja tarp mano bendraamžių? Ar tai tik krikščioniškojo pasaulio vertybė? Galu gale kas man yra gailestingumas? Tikintieji, nesvarbu kokios religijos, juose daugiausiai pulsuoja gyvo, tyro gailestingumo. Maža būdama mane labai žavėjo vienuolės. Galvojau, kad užaugus būsiu viena iš jų. Vienuolės dažnai dar kitaip vadinamos gailestingosios seserys. Ir neveltui. Mane žavi ir stebina jų pasiaukojimas ir darbas kitiems. Nuo vaikystės teko girdėti daug įvairių pasakojimų apie Motina Teresę. Nuostabi, Dievui pasiaukojusi moteris, padėjo gatvėje gyvenančiams vaikams, sergantiems lygoniams, pas Dievą besiruošiančioms keliauti sieloms, duonuos kąsnio ieškantiems žmonėms. Neseniai man teko skaityti Šatrijos Raganos knygą „Sename dvare“. Pagrindinė veikėja – mamatė, kurią atpažystame iš dukros pasakojimų ir pačios mamatės užrašų. Galime teigti, kad tai tik knyga, bet juk ji paremta Marijo Pečkauskaitės autentiškais vaikystės įspūdžiais. Mamatė – išsilavinusi, kilminga dvaro ponia, bet ji vistiek neabejinga paprastiems kaimo žmonėms. Ji padeda ligoniams, sunkiai gyvenantiems žmonėms. Nežinau kodėl, bet šios moterys mane žavi. Mano nuomone, gailestingumo daugiausia moteryse, nes jos turi auksinę širdį ir negali būti abejingos kitų skausmui. Gyvenime nekartą man teko susidurti su kitu žmonių gailestingumų man ir mano šeimai. Būdama maža, netekau tėčio, tebuvau 12 metų. Tada pirmąjį kartą susidūriau su kitų žmoniu gailestingumu ir užuojauta. Laiduotuvių dieną, užkasant kapą buvo labai sunku, atsimenu, kad po visko prie manęs priėjo jaunas kunigas. Pareiškė užuojauta ir pasakė neliūdėti, nes mano tėvelis pas Dievulį. Šie žodžiai įstrigo giliai man į širdį. Supratau, kad visiškai nepažystamas Dievo tarnas, o gal tai ir buvo siųsti Aukščiausiojo žodžiai man, padėjo mano liūdančiai sielai. Nuo to karto, nusprendžiau padėti kitiems, nors tai ir paprasta pagalba senai moteriai perskaityti autobusų grafiką, nes ji nemato, būti savanore vaikų globos namuose... Aš manau, Dievas tada man siuntė žinią ir pagalbą. Gailestingumas – tai ne tik duoti ir imti, bet ir suprasti kodėl. Mano nuomonė, gailestingumas nors ir ne toks dažnas svečias namuose, tačiau jis neišnyko ir gyvuoja, jauno ar seno žmogaus sieloje. Nes visas gailestingumas yra tikėjimas, kad kitam žmogui ištiesta mano pagalbos ranka yra labai reikalinga.
Komentarų taisyklės 1. Stenkitės rašyti LIETUVIŠKAI. 2. Draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius. 3. Gerbkite kitų nuomonę. 4. Privaloma įrašyti savo tikrą e.pašto adresą. 5. "Utenos jaunimo" redakcija neatsako už vartotojų komentarus. 6. Už komentarą atsako ir prisiima visą atsakomybę pats autorius. 7. "Utenos jaunimo" redakcija pasilieka teisę esant reikalui pakeisti komentaro turinį. Nesilaikant šių taisyklių komentarai bus ištrinti be papildomo perspėjimo. Vėliau pretenzijos nebebus priimamos. |
||||||||||
|
|
| Copyright © Utenos jaunimas, 2008m. | Naujienos | Apie mus | RSS | Kategorijos |