• Naujienos
• Apie mus
• International project
• Kategorijos
• UTV

Gegužės šeštą dieną Utenos miesto sode, greta prekybos centro „Senukai“, išdygo du balti kupolai, paviljonai, patraukę daugybės praeivių žvilgsnius. Visgi paranormalių reiškinių medžiotojams teko nusivilti, kadangi tiek laikraščiuose, tiek socialiniuose tinklapiuose jau kurį laiką vyravo informacija apie atvyksiančią „Keliaujančią socialinę virtuvę“, kurios iniciatoriai ir organizatoriai – Nacionalinis socialinės integracijos institutas ir Lietuvos moksleivių sąjunga.

Kur jūs dalyvavote arba ką praleidote?

„Keliaujanti socialinė virtuvė“ – projektas, kaip teigia Nacionalinis socialinės integracijos institutas, pagrįstas visuomenės pažeidžiamų grupių ir nevyriausybinių organizacijų kova su globalinės krizės sukeltomis problemomis. Įsišaknijusias bėdas, tokias kaip gajūs socialinių mažumų stereotipai ar jaunimo pasyvumas, galima spręsti tik skleidžiant pilietiškumo idėjas ir apeliuojant į gyventojų protą bei pojūčius. Būtent todėl projekto organizatoriai parengė septynis specialius metodus. Jie pristatomi miestuose, kuriuose konkursą laimi aktyvi nevyriausybinė organizacija. Uteną su „Keliaujančia socialine virtuve“ supažindinta Lietuvos mokleivių sąjungos Utenos centras.

Neformalus ugdymas

„Keliaujanti socialinė virtuvė“ leido ne tik praktiškai pažinti socialines problemas, tačiau ir sukūrė sąlygas įgyti nemažai teorinių žinių veikliam jaunimui bei visuomeniškiems, susidomėjusiems miestelėnams. Jau nuo vienuoliktos valandos vyko vieši mokymai neformalaus ugdymo ir žmogaus teisių tematika. Jų metu žmogaus teisių gynėjai pristatė metodus, skirtus ugdyti asmens teisių sampratą. Kadangi dauguma dalyvių buvo Utenos moksleiviai, patyrusi mokymų vadovė didžiąją dalį seminaro vedė per praktines užduotis, kurios moksleivius išjudino, pralinksmino ir padėjo lengviau suprasti neformalaus ugdymo naudą.

Socialinis miesto žemėlapis

Uteniškiai turėjo progą sukurti socialinį miesto žemėlapį. Tai kūrybiška ir interaktyvi priemonė, padedanti atskleisti socialines miesto ydas. Dalyviai kūrybiškai analizavo tiek užslėptas, tiek akivaizdžias viso rajono problemas ir drauge su moderatore ieškojo sprendimo būdų. Pusdienį vykęs atsakingiausias metodas į socialinių klausimų svarstymą įtraukė tiek moksleivius, tiek pedagogus, tiek savivaldybės darbuotojus. Svarbiausia tai, kad sugeneruotus būdus taikys ne tik nevyriausybinės organizacijos, o ir patys uteniškiai, todėl galima laukti išties spalvingų rezultatų. Tikimės, kad visi išgirsime ar išvysime socialinio miesto žemėlapio rezultatus.

NVO finansinės galimybės ir kontaktų mugė

Seminaras apie nevyriausybinių organizacijų finansines galimybes itin naudingas aktyvioms jaunimo organizacijoms bei įvairioms interesų grupėms, nes čia buvo detaliai apžvelgti šaltiniai, teikiantys paramą tiek vietinės reiškmės, tiek taptautiniams projektams. Tokio pobūdžio informacija įkvepia siekti rimtų tikslų ir skatina jaunimo veiklos tęstinumą.

Po seminaro dalyvavusios organizacijos buvo kviestos pasilikti ir save pristatyti nevyriausybinių organizacijų kontaktų mugėje. Joje pristatyta jaunimo organizacijų, tokių kaip Utenos visuomeninių jaunimo organizacijų sąjunga „Apskritasis stalas“, Lietuvos moksleivių sąjunga, jaunimo organizacija „Darbas“ ir kitų NVO veikla. Pagrindinis mugės tikslas – skatinti organizacijų bendradarbiavimą ir savanorių aktyvumą. Pristatymai vyko laisva forma, kad būtų išvengta kūrybiškumą ribojančių rėmų.

Forumo teatras

Trečią valandą popiet į vieną iš paviljonų lankytojus pakvietė Forumo teatras, kurio nariai tebėra moksleiviai ar studentai, o jų užduotis – vizualiai atkurti kone kasdien šalia mūsų vykstančius incidentus, susijusius su tam tikrų grupių diskriminacija ar tolerancijos stoka. Visgi tai nėra klasikiniai teatro etiudai ar performansai, nes žiūrovas turi galimybę pats moderuoti situaciją, išvydęs neteisybę. Tereikia sušukti „Forum“ – tai „magiška“ jaunųjų aktorių frazė.

„Keliaujančios socialinės virtuvės“ metode uteniškiai išvydo tris gan painias situacijas: rusų diskriminacija vilniečių paauglių būryje, bendraklasių engiama mergina iš neturtingos šeimos, vaikinas, mamos verčiamas išsižadėti pomėgio piešti ir jėgas atiduoti teisės studijoms. Po kiekvienos situacijos vyko aptarimas, kurio metu žiūrovai diskutavo apie esmines problemas, jų priežastis bei įmanomus sprendimo būdus. Pora žiūrovių sutiko vaidinti drauge su aktoriais, kad padėtų išspręsti konfliktus. Taigi Forumo teatro misija priversti publiką „pričiupti“ save ir adekvačiai reaguoti į visuomenės bėdas tikrai pavyko.

Gyvoji biblioteka

Kitas „Keliaujančios socialinės virtuvės“ metodas – „Gyvoji biblioteka“. Ji dažnai organizuojama kaip atskiras renginys būtent dėl efektyvumo: lankytojas gali asmeniškai prisiliesti prie socialinių mažumų tiesiog sėsdamas prie staliuko ir bendraudamas su jų atstovais.

Šioje bibliotekoje knyga – žmogus, kurio istorija neretai itin sukrečia. Tai homoseksualai, anarchistai, buvę narkomanai, aklieji, fizinę negalią turintys ar iš įkalininimo įstaigos paleisti asmenys, kuriuos, pripažinkim, kasdieniame gyvenime visgi ignoruojame. Prieš žengdamas į „Gyvąją biblioteką“ lankytojas gali peržiūrėti brošiūrėlę, kurioje pateikti populiariausi neigiami stereotipai, susiję su visuomenės mažumomis. Svarbiausia – neįžeisti ir suvokti, jog šios „knygos“ daro paslaugą mums, keisdamos nusistovėjusį požiūrį. Utenoje daugiausiai dėmesio sulaukė lesbietės. Pasak vienos jų, veikiausiai todėl, kad žinios apie lesbietes Lietuvos visuomenėje, galima sakyti, net neegzistuoja dėl savotiškos „gėjų“ manijos, verčiančios juos skandalų ar pop-kultūros taikiniu. Natūralu, jog smalsu pažinti tuos, apie kuriuos tik girdime kalbant, tik skaitome, ką nors parašyta. Vien tai griauna žmonių stereotipus ir „Gyvąją biblioteką“ daro populiaresne.

Nepatogus kinas

„Nepatogus kinas“ – tai pavadinimas festivalio, kuris Lietuvoje vyksta jau penktus metus ir pristato dokumentinius filmus, išryškinančius globalias socialines problemas, skleidžiančius pilietiškumą, demokratiją bei toleranciją. Panašiai kaip ir Forumo teatre, po reginio vyksta diskusijos, kurių metu aptariami tam tikri juostos epizodai, herojų poelgiai bei išklausoma žiūrovų nuomonių.

Utenoje pristatyti du filmai – „Aš, mano čigoniška šeima ir Vudis Alenas“ bei „Nereikalingi“. Pirmąją juostą sukūrė romų kilmės mergina, gyvenanti Italijoje. Su profesionalaus režisieriaus pagalba ji originaliai pateikė romų bendruomenės vargus šioje šalyje ir stereotipais grįstą vietinių požiūrį į juos. Nepaisant vyraujančių neigiamų emocijų, filmas detaliai vaizduoja romų tradicijas, todėl atlieka ir edukacinę funkciją.

„Nereikalingi“ – čekų juosta, kurta per dvidešimt metų. Ilgo laiko prireikė tam, kad režisierius nufilmuotų grupelės neįgalių asmenų gyvenimus nuo vaikų prieglaudos iki brandaus amžiaus. Nors lauke spaudė šaltis, žiūrovai net nemanė išeiti, nes kintantis herojų požiūris į komplikuotą kasdienybę ir poreikis kabintis į gyvenimą – galingas emocinis užtaisas.

Taigi, kad ir atšiaurus oras trukdė visiškai atsipalaiduoti šią netradicinę dieną, susidomėjusių lankytojų netrūko. O „Keliaujančios socialinės virtuvės“ Utenoje meniu išliko toks, kaip ir planuota, su visais septyniais „patiekalais“. Pasak organizatorių, socialinės virtuvės blynai buvo neprisvilę. Belieka tikėtis, jog pristatyti metodai nebuvo priimti kaip pramogos ir laikui bėgant pajusime teigiamą jų efektą mūsų miestui.

Įvertinimas

Įvertinimas: 2.9 Jau įvertino: 141 Įvertink!

Vardas: E-pašto adresas: Tekstas:

Jaustukai: