• Utenos Ekonomikos ir Kompiuterijos Klubo rengiamas laikraštis Utenos apskrities jaunimui •
 
Apklausa
Kokia tema Jums yra aktualiausia?

Utenos miesto naujienos
kelionių, išvykų įspūdžiai
mokslas, studijos
jaunimo organizacijų veikla
kita


KETVIRTADIENIS
2019-08-22


Vardadienius švenčia:


Šiandien:




(prognozes.lt) (kuzmarskis.lt) (vytautus.com)

Pakalbėkim...
Vardas:


Žinutė:






Draugai






MenasAmžinas miego pasaulis
2008-11-01, 14:03:42
Lina Januškevičiūtė


Gulėjau ligoninės palatoje ir stengiausi apie nieką negalvoti. "Tai pačios ilgiausios mano gyvenimo minutės", - galvoje skambėjo vieninteliai žodžiai. Nors aš žinojau, kad tuojau manęs čia nebebus, stengiausi aprėpti visus žmones, kurie stovėjo prie mano lovos. Jų buvo daug. Kažkodėl į mano smegeninę įsliūkino prisiminimai apie praeitį. Netolimą. Tą, kurią puikiai įsidėmėjau.

Turėjau nuostabią šeimą - mamą, kuri mane beprotiškai mylėjo, ir tėtį, kuris man nuolat kartojo, kokia aš nepaprasta. Tik kažkodėl aš nuolat jaučiausi viena. Visiškai. Net pirštai - tie penki. Turėjau gerų pažįstamų, draugų, bet trūko... Kažko, kas būtų arti sielos. Netrukus pradėjau su žmonėmis bendrauti internetu, kurio visą laiką stengiausi nenaudoti. Gal ten rasiu savo laimingą žmogų? Ir ką jūs manote? Pradėjau susirašinėti su viena mergina, kuri buvo už mane jaunesnė. Mes turėjome tiek daug bendro... Po kelių dienų mes susitikome mokykloje, vėliau pradėjome bendrauti dažniau ir pagaliau viskas išsirutuliojo į draugystę, kokios aš nesitikėjau. Ji man tapo seserim- vienintele, kurią aš turėjau. Tai žmogus, kuris mane visada palaikė ir suteikė jėgų, buvo šalia ir visada kartojo, kad nepaliks manęs... O dabar ji stovi greta mano lovos ir šypsosi. Ta šypsena šildė mano pasaulį.

Vėliau teko pereiti į naują mokyklą, palikti savo naujai atrastą sesutę. Prasidėjo visiškai kitoks gyvenimas, nauja, neištirta erdvė. Tačiau netrukus ir čia aš radau draugų, daug draugų, su kuriais galėjau bet kada pasikalbėti ir pasijuokti. Bet vieną rytą vėl pasijutau vieniša. Buvau mokykloje lyg nesava ir niekas nesugebėjo atrasti priežasties. Tuomet prie manęs priėjo vienas iš draugų ir pasakė, kad jis bus visada šalia. Nesvarbu, ką aš daryčiau ar ko nedaryčiau - jis visada mane palaikys ir bus kartu. Jo šiltos akys tą dieną nušvietė auksiniais saulės spinduliais ir aš supratau, kad galų gale vėl buvau ne viena, nes mano mažame pasaulėlyje atsirado žmogus, kuris jį apvertė aukštyn kojomis. Tas žmogus buvo šalia manęs, tik vieną dieną aš jį atradau iš naujo. O dabar. Dabar jis stovi šalia lovos ir laiko mano ranką savo delnuose. Viską atiduočiau, kad nors akimirkai dar galėčiau su juo pabūti. Bet man jau senka jėgos ir aš jaučiu, kad tuoj viską apims begalinė tamsa, bet ne bauginanti, o rami ir tyli.

Staiga mano galvą nušvietė dar vienas prisiminimas. Labai ryškus, netgi neseniai įvykęs. Aš jau turėjau viską, ko man reikėjo ir maniau, kad daugiau nieko nebereikia. Gyvenau gyvenimą, kurį labai mylėjau ir kuris mylėjo mane. Stengiausi kiekvieną minutę išnaudoti tam, ko troškau visą laiką. Juokiausi ir su manimi juokėsi kiti. Stengiausi kiekvieną rytą šypsotis, kad kitą rytą galėčiau nusišypsoti dar plačiau. Tik kartą, atsikėlusi ryte, pajutau skausmą galvoje. Tokį stiprų, kad nebegalėjau apie nieką galvoti. Netrukus sėdėjau gydytojo kabinete ir tikėjausi, kad aš sapnuoju. Vis dar nepabudau iš šio sapno. Su manimi apsigyveno liga, kurios net pavadinimas kėlė siaubą, o ką jau kalbėti apie jos padarinius. Išlėkiau iš kabineto ir nudūmiau prie savo mėgstamo medžio. Kad pasiguosčiau jam. "Aš tenoriu kuo greičiau dingti nuo žemės paviršiaus", - garsiai kartojau žodžius, kurie sukosi galvoje. Kažkas padėjo ranką ant mano peties. Tai buvo mergina, kurią žinojau, tačiau nepažinojau. Ji apkabino mane ir verkė kartu. Kartojo man, kad išgyvensim. Abi. Tik tada supratau, kiek ji man reiškė. Ji tapo brangi, nes manęs nepaliko ir buvo kartu. Ir brangi, nes mokėjo suteikti stiprybės, kai jos nebebuvo iš kur semtis. Kai aš mėgindavau pasiduoti, ji griebdavo mane už apykaklės ir rėkdavo į ausį, kad esu stipri ir galiu atsitiesti. O dabar ji sėdėjo prie manęs ir juokėsi iš pašnibždėto į ausį juokelio.

Aš gulėjau ir jaučiau, kad artinasi minutė, kai manęs čia nebebus ir kai turėsiu palikti visus man brangius ir artimus žmones. Tik dabar supratau, kad kiekvienoje gyvenimo dalyje gali surasti žmogų, kuris tampa tavo sielos dalimi. Kažkur visada yra kitas, tik reikia jį surasti ir atrasti. Jie visi buvo čia ir dabar su manimi. Jie žvelgė savo akimis ir nebyliai man sakė, kad kartu mes stiprūs. Tas neilgas gyvenimas, kurį turėjau, buvo pati man brangiausia vertybė. Aš užmerkiau akis ir iš paskutiniųjų jėgų šypsojausi - norėjau bent taip jiems atsidėkoti. Viskas pamažu tilo ir jaučiau, kaip atsipalaiduoja mano kūnas ir mano mintys keliauja kažkur. Netrukus aš pasileidau į amžiną miego pasaulį su viltimi, kad kada nors savo kely išvysiu ir juos - tuos, kurie dabar jau tik mano sapnuose.

Daugiau autoriaus straipsnių
Amžinas miego pasaulis
Jorės drugelis (Jurgai Ivanauskaitei)

Įvertinimas
Įvertinimas:
3
Jau įvertino: 1148

Įvertink!

Komentarai [ 3 ]
2008-11-03, 16:10:19
Valentina rašo:
Linutė - kokybės ženklas ;D
2008-11-02, 19:16:20
linutė rašo:
Ačiū, Edgarai net nežinojau tiesa pasakius, kad esi gerbėjas
2008-11-02, 18:30:41
Edgaras rašo:
As esu tavo tekstu gerbejas, todel ivertinu 5. Rasyk toliau

Vardas:


E-pašto adresas:


Tekstas:





 


Jaustukai:







Komentarų taisyklės

1. Stenkitės rašyti LIETUVIŠKAI.
2. Draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius.
3. Gerbkite kitų nuomonę.
4. Privaloma įrašyti savo tikrą e.pašto adresą.
5. "Utenos jaunimo" redakcija neatsako už vartotojų komentarus.
6. Už komentarą atsako ir prisiima visą atsakomybę pats autorius.
7. "Utenos jaunimo" redakcija pasilieka teisę esant reikalui pakeisti komentaro turinį.

Nesilaikant šių taisyklių komentarai bus ištrinti be papildomo perspėjimo.
Vėliau pretenzijos nebebus priimamos.
Copyright © Utenos jaunimas, 2008m. Naujienos | Apie mus | RSS | Kategorijos