• Utenos Ekonomikos ir Kompiuterijos Klubo rengiamas laikraštis Utenos apskrities jaunimui •
 
Apklausa
Kokia tema Jums yra aktualiausia?

Utenos miesto naujienos
kelionių, išvykų įspūdžiai
mokslas, studijos
jaunimo organizacijų veikla
kita


SEKMADIENIS
2018-12-16


Vardadienius švenčia:


Šiandien:




(prognozes.lt) (kuzmarskis.lt) (vytautus.com)

Pakalbėkim...
Vardas:


Žinutė:






Draugai






MenasDegtuko ir cigaretės ironija
2008-06-26, 10:24:21
Viktorija Vilkickaitė


Nerimąstingai žvilgtelėjo į laikrodį. Liko pusvalandis, tik pusvalandis iki "darbo", kuris neišvengiamas ir privalomas, kuris su kiekvienu laikrodžio rodyklės poslinkiu artino juodų debesų laviną. Tą akimirką, kai Klaudijaus akis užkliuvo už sekundinės rodyklės, jo kūnu nuvilnijo šalta drebulio banga, o delnus išpylė karštas prakaitas, kuris, atrodė, skandino su kiekvienu vis greitėjančiu širdies tvinksiu. Jis nebeiškentė. Rankas panardino į seno švarko kišenes. Suskilinėję nuo darbo krumpliai užkliuvo už kažko kieto. Taip, tai buvo tai, ko jis ir ieškojo, - degtukų dėžutė, kurioje voliojosi paskutinis degtukas, ir tas su nuskilinėjusia sieros galvute. Stipriai suspaudęs jį tarp pirštų ėmė apžiūrinėti: ant balto medinio kotelio kiurksojo kreivas raudonos sieros gniužulėlis, primenantis tą nelemtą įvykį... Nieko nelaukdamas Klaudijus vidinėj švarko kišenėj susirado kiek aplūžusią, bet dar visai tinkamą cigaretę (ironija - vienas kreivas degtukas, kuriam skirta viena aplūžusi cigaretė). Jis žinojo: užges degtukas - tas likęs pusvalandis taps amžinybe. Vis dar drebančia ir prakaituojančia ranka suspaudė tą nelemtą, tačiau šią akimirką taip reikalingą ir svarbią, lazdelę ir kreivu judesiu perbraukė per nudilusį degtukų dėžutės šoną. Žybtelėjo blanki ugnelė, paskui prigeso, tačiau galiausiai apšvietė visą delną, kuriame aiškiai matėsi gili gyvenimo linija.

Klaudijaus akys ėmė ją tyrinėti, be poros atsišakojimų nieko ypatingo ir keisto nebuvo. Sunkios ir slegiančios mintys lindo į galvą: "kodėl mano delne lemtis, o gal Dievo pirštai "išpaišė" būtent tokį, o ne kitokį, gyvenimą - ilgą, sunkų, turintį mažai džiaugsmo... Kas sugalvojo tokią neteisybę?" Tačiau šias, kiek egoistiškas mintis, nutraukė paskutinis cigaretės dūmas. Įkvėpęs į pačią plaučių gelmę, prieš savo akis išleido pilkšvą dūmų kamuolį. Jis ėmė sklaidytis, aplink save sukurdamas nejaukią, lyg laidotuvių smilkalų pripildytą, atmosferą.

Praretėjus dūmų kamuoliui, Klaudijus tolumoje pamatė juoduojantį trafaretą. Tai tikriausiai ji, tai turi būti ji - taip nenoriai laukta, tiksliau būtų sakyti, nelaukta. Ta figūra vis artėjo ir artėjo, su kiekvienu jos žengtu žingsniu Klaudijaus venomis pliūpteldavo vis nauja kraujo banga, tarsi pripildyta aštrių stiklo šukių... Tai buvo nepakeliama. Gerklė džiūvo, kojos linko, jis manė, kad nesugebės pratarti nė žodžio. Ir štai - ji čia.

- Sveikas, - guviu, tačiau pastebimai nuvargusiu balsu ištarė ji.
- Laba... - Klaudijus vos išvyniojo liežuvį.
- Manęs laukei?
- Taip... Aš tau turiu prastą naujieną, - kurį laiką stojo nejauki tyla. - Jį rado griovy, šalia upės...
- Ką jį?
- Tavo sūnų.

Su šiais žodžiais jis buvo pasiruošęs gaudyti bealpstančią moterį. Jis buvo pasirengęs bet kokiai jos reakcijai (bent pačiam taip atrodė). Tačiau nieko panašaus nenutiko. Moteris stovėjo kaip stovėjusi, rankoj laikė parsineštą pintinę ir nė neatrodė, kad būtų išgirdusi žinią, kuri turėtų ją sukrėsti. Klaudijaus širdis taip daužėsi, rodos, matėsi, kaip kilnojasi švarko atlapas. Jis nesuprato, kas vyksta, nesuprato, kaip jam derėtų elgtis, ką sakyti. Tiesiog stovėjo ir tylėjo. Staiga moters veidas pasikeitė, jame atsirado tarsi nesupratimo, o gal skausmo iškreipta šypsena. Ji parpuolė ant žemės ir klūpėdama tyliai kūkčiojo. Klaudijui pasidarė ramiau, jis to tikėjosi, to laukė, žinojo, kad taip bus - taip tiesiog privalo būti. Dabar jau jis suprato kaip elgtis ir ką sakyti. Akmuo lyg nusirito nuo širdies, žinojo, kad viskas, kas vyksta, turi savas priežastis ir pasekmes. Tai tiesiog nulemta.

Dabar vieno kreivo degtuko ir vienos aplūžusios cigaretės ironija pavirto puikiai suvokiama realybe. Kiekvienam iš mūsų skirtas vienas vienintelis gyvenimas ir tik toks, koks tinka tik jam arba jai. Visi turime savo gyvenimo liniją, kuri, kad ir kokia vingiuota ir neteisinga mums atrodytų, yra mūsų gyvenimo kompasas.

Daugiau autoriaus straipsnių
Siekdamas asmeninių tikslų žmogus turi paisyti ir visuomenės poreikių
Intelektas
Išėjo, bet grįš
Ūsuotos gegutės istorija
Ar menas daro žmogų geresnį?
Geriau atviras priekaištas negu paslaptingas pyktis
Komentaro papildymas – sakmė apie "Šapokynę"
Degtuko ir cigaretės ironija
Jaunimo evoliucija III

Įvertinimas
Įvertinimas:
3.1
Jau įvertino: 1379

Įvertink!

Komentarai [ 0 ]

Vardas:


E-pašto adresas:


Tekstas:





 


Jaustukai:







Komentarų taisyklės

1. Stenkitės rašyti LIETUVIŠKAI.
2. Draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius.
3. Gerbkite kitų nuomonę.
4. Privaloma įrašyti savo tikrą e.pašto adresą.
5. "Utenos jaunimo" redakcija neatsako už vartotojų komentarus.
6. Už komentarą atsako ir prisiima visą atsakomybę pats autorius.
7. "Utenos jaunimo" redakcija pasilieka teisę esant reikalui pakeisti komentaro turinį.

Nesilaikant šių taisyklių komentarai bus ištrinti be papildomo perspėjimo.
Vėliau pretenzijos nebebus priimamos.
Copyright © Utenos jaunimas, 2008m. Naujienos | Apie mus | RSS | Kategorijos