|
 |
|
 |
|
Trečioji kelionės diena
2010-07-20, 21:42:59
"Utenos jaunimo" redakcija
Trečioji kelionės diena prasidėjo ties Ukrainos – Rumunijos pasieniu. Įdomu tai, kad pasieniečiams sunku buvo ištarti kai kurių iš mūsų, lietuvių, vardus, nors kai kurie vardai tikrai nepasirodė problema. Keista pasienyje buvo tai, kad mums nebuvo liepta būti rimtiems, t.y. nesišypsoti ir nedraudė kalbėtis tarpusavyje, netgi patys pasieniečiai su mumis juokavo. Mums jau buvo įgrisę, kad mūsų vis klausinėjo iš kur mes, kur keliaujame ir kodėl mes neskrendame lėktuvu. Taigi pasienyje mes pabuvome apie dvi valandas, per kurias spėjome pabaigti žiūrėti filmą., ir vėl prasidėjo kelionė autobusu. Kas tą naktį norėjo miegoti iškart ir užmigo, o ryte jau pasipylė nusiskundimų virtinė: "man skaudą tą", "man skaudą aną", "man naktį buvo šalta" ir pan. Visose šalyse, per kurias mums teko keliauti, gausu degalinių, daugelį jų mes ir aplankėme, ne išimtis buvo ir viena iš Rumunijos degalinių, kurioje mes apsiprausėme ir tai buvo tarsi "išganymas", nes dušo mes buvome nematę jau dvi dienas.
Na jau pusiau švarūs vėl tęsėme kelionę. Rumunijoje ryte buvo gana vėsu, bet mus pasitiko gražus kraštovaizdis ir kiti įdomūs vaizdai, pavyzdžiui, tokie kaip viduryje gatvės vyrai, pardavinėjantys įvairiausius daiktus: nuo tualetinio popieriaus iki meškerių ar ventiliatoriaus. Žinoma, mes tikrai ne pirmą ir nepaskutinį kartą sustojome degalinėje užsipilti benzino ir prasivaikščioti. Kelionė vėl tęsėsi ir pagaliau mes pasiekėme Rumunijos – Bulgarijos sieną, kurios mums teko susimokėti, nors ir nemanau, kad labai didelį, bet mokestį, tik tiksliai dabar neprisimenu, ar kelių mokestį ar už tilto pravažiavimą. Na pagaliau ir Bulgarija.
Susimokėję kelių mokestį patraukėme giliau į Bulgariją. Ir pats pirmasis Bulgariškas vaizdas buvo milžiniška upė, kurios pavadinimo taip ir neišsiaiškinome. Pravažiavę keletą miestų pajautėme, kad mūsų skrandžiai pasiilgo šilto maisto. Tad nutarėme sustoti pavalgyti į pakelėje esantį restoraną. Visi labai nudžiugo pamatę šalia esantį baseiną, bet po kurio laiko sužinojome, kad baseinas yra mokamas, tačiau, nenuliūdome ir pasotinome skrandžius. Ilgai nelūkuriavę važiavome toliau. Tačiau, norėdami sutrumpinti kelią, jį pailginome. Teko važiuoti per kalnus, bet tai turėjo ir tam tikrų pliusų, nes pamatėme didingai atrodančius kalnus. Nusileidę nuo kalnų šiek tiek paklaidžiojome po miestą, vėl radome trumpesni kelią, tačiau jis nebuvo labai lygus, tad teko važiuoti lėtai. O mes dar skundėmės ukrainietiškais keliais. Važiuojant duobėtu keliu atsitiko daug linksmų dalykų. Pavyzdžiui, matėme kaip automobilis, ant kablio, tempia motociklą, o automobilyje sėdi "pankas" , kurį veža mama. To dar nebuvome matę net ir Lietuvoje. Besikratydami bulgariškais keliais atkeliavome prie pasienio, kuriame sugaišino tikrai ne vieną valandą. Po ilgų pasieniečių patikrinimų pagaliau išvydome naktinę Turkiją ir mums mielai besišypsančius turkus, kurie mus pasitiko pasienyje. Trumpai pakalbėję, patraukėme linki Edirnės miesto. Atvykę į savo naujuosius namus pasiskirstėme kambarius, pavalgėme pirmąją vakarienę ir ėjome šnekučiuotis į sodą.
 |
|
 |
|
 |
|
