|
 |
|
 |
|
Aštuntoji projekto diena
2010-07-22, 17:18:12
"Utenos jaunimo" redakcija
Rytas prasidėjo gana keistai, nes nežinojome kada keltis, o Erder mus pažadino tik likus 20 minučių iki kelionės prie jūros pradžios. Per šias minutes keturi, o kai kuriuose kambariuose ir šeši žmonės turėjo nusiprausti, apsirengti, pasiruošti kelionei ir , žinoma, pavalgyti pusryčius. Išvažiavome mes maždaug puse septynių. Pamatę autobusą daugumą pradėjo dejuoti, skųstis: kaip mes keliausime tokiu autobusu tris valanda, o juk tai "žiauriai" nepatogu, kiti, kad neturėjo laiko susiruošti ar pavalgyti pusryčius. Kelionė prasidėjo. Dauguma mūsų, keliauninkų, užmigo, o ištvermingiausi liko sėdėti ir "gaudyti" gražių vaizdų pro autobuso langus. Privažiavus jūra mus pasitiko įspūdingas vaizdas, kuris sužavėjo daugumą, tokį vaizdą praleidus belieka tik "graužti nagus". Kai pasiekėme jūrą, mus išskirstė į dvi dalis: į vieną pusę keliauja merginos, į kitą vaikinai. Mus vedė gana žavus turkas, kuris nors ir nemokėjo anglų kalbos, kažkaip mus suprasdavo, kai reikia sustodavo, palaukdavo, nes mes dažnai atsilikdavome.
Mus atvedęs į kambarį, kuriame mes turėjome persirengti, jis mus paliko. Lietuvaitės šįkart pasižymėjo greitumu ir persirengusios jau laukė turkių, kurios kaip visą laiką mėgsta save "patiuninguoti". Mūsų kantrybei išsekus ir mums nusprendus, kad jos kelią ras pačios, mes nužygiavome prie Egėjo jūros, kur mus pasitiko karštas smėliukas ir turkio spalvos jūra. Žinoma, ne visiems jūra buvo šilta, nors dauguma bandė nors kartelį nusimaudyti joje. Buvo gana linksma, nes jūra buvo sūri ir mus dažnai iškeldavo į paviršių. Toliau buvo maudynės, deginimasis ir pasivaikščiojimai, per kurios su drauge ir netekau pietų, bet vietoj to susipažinom su mielais turkais, kurie stengėsi visaip mus kalbinti, vaišino kokakola, cigaretėmis, slyvomis, midijomis su citrinomis ir pan. Turkai netgi mus supažindino mus su savo giminėmis, o atminimui mes nusifotografavome su jais. Vėliau netikėtai gavome ir gėlių, tai buvo labai miela. Šitas visas dalykas vyko tik todėl, kad mes turistės, baltaodės ir nebijome bendrauti, nesivaržome, kaip manau būna su turkėmis. Per visą kelionės laiką aš tikrai įsitikinau, kad turkai mieli, draugiški, linksmi, šilti žmonės, kurie mėgsta šypsotis ir flirtuoti. Nudegę, išsimaudę, šypsodamiesi ir su didžiausiomis "tašėmis", vėl susirengėme į kelionę: į gretimą miestelį. Ten turėjome laisvo laiko, kurio metu mažiau paliesti saulutės spindulių patraukė į paplūdimį, kiti nusprendę, kad jiems jau pakako saulėtųjų malonumų, iki paplūdimio taip ir nenukeliavo, tiesiog pasigrožėjo miestelio namukais ir vietiniais gyventojais. Artėjant laisvalaikiui į pabaigą, visi lūkuriavome prie autobuso, juk ne vieno iš mūsų skrandukai prašėsi vakarienės. Susėdę į autobusą vėl grįžome į "Mokytojų miestelį" , ten mūsų laukė soti vakarienė. Padavėjai vieną po kito nešė turkiškus patiekalus, mūsų bendrakeleiviai turkai šypteldavo, kad mes nemokame valgyti šių patiekalų. Pasistiprinę susėdome į autobusą ir patraukėme Edirnės link. Autobuse visi linksmai dalinosi dienos įspūdžiais, o vienas iš mokytojų pasakęs, kad sustosime valgyti ledų, mus dar labiau pradžiugino. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Atsigaivinę ledais toliau keliavome link savo namų. Tik šįkart autobuse buvo kiek tyliau, nes dauguma nuvarginti dienos įspūdžių užsnūdo. Pramerkę akis išvydome savo mokyklą. Nuskubėjome į dušus, o tada vieni keliavo į sapnų karalystę, kiti toliau linksmai šnekučiavosi. Štai taip baigėsi diena...
 |
|
 |
|
 |
|
