Utenos jaunimas
• Utenos Ekonomikos ir Kompiuterijos Klubo rengiamas laikraštis Utenos apskrities jaunimui •
 
Apklausa
Kokia tema Jums yra aktualiausia?

Utenos miesto naujienos
kelionių, išvykų įspūdžiai
mokslas, studijos
jaunimo organizacijų veikla
kita


KETVIRTADIENIS
2018-08-16


Vardadienius švenčia:


Šiandien:




(prognozes.lt) (kuzmarskis.lt) (vytautus.com)

Pakalbėkim...
Vardas:


Žinutė:






Draugai






MenasMelagė
2008-05-05, 9:54:39
Viktorija Morkūnaitė


Sigita stypsojo ankstyvo pavasario ryto vėsoje ir negalėjo patikėti. Pirmą kartą gyvenime susitikime su vyriškiu ji atėjo pirma. Lyg to būtų negana, ji jau pralaukė penkiolika minučių! "Kai pagaliau pasirodys", - supykusi mąstė Sigita. - "pasakysiu, jog laikraščiui netinka jo kūryba. O grįžusi į darbą viršininkui pameluosiu, kad pradedantysis rašytojas apskritai nepasirodė." Kietai sučiauptos lūpos sujudėjo - tai šypsena, perkreipta įtūžio.
Netrukus mergina pastebėjo link jos žingsniuojantį ilgaplaukį. Sigita net žioptelėjo iš nuostabos - jo stori, banguoti plaukai kone siekė užpakalį.

Priėjęs Žilvinas tartum nuobodžiaudamas tarstelėjo:
- Tai čia tikriausiai jūs...
- Aš. Žinot, jūs vėluojat jau, - ji pažvelgė į smulkų rankinį laikrodį. - jau aštuoniolika minučių.
- Oi... - flegmatiškai nutęsė jis, nevykusiai imituodamas susirūpinimą. Vaikinas išsitraukė cigarečių pakelį, pasiėmė vieną cigaretę ir lėtai, atvirai (gal net demonstratyviai atvirai) neskubėdamas užsirūkė.
"Kai pasiūlys man", - mąstė Sigita, - "išdidžiai tarsiu, jog nerūkau, arba, kad rūkau tik..."
Tačiau nieko panašaus nenutiko. Žilvinas įmetė pakelį atgal į kišenę ir atsainiai pažvelgė į Sigitą.
- Na...
- Man reikėtų pamatyti daugiau jūsų kūrinių, - ištarė, pamiršusi prieš penkias minutes gimusį planą, kaip atsikratyti rašytojo.
- Dabar neatsinešiau, - jis plumptelėjo ant suoliuko taip skausmingai, taip pavargusiai, kad ji nebeištvėrė.
- Gal kas atsitiko?
- Kas?! - dabar jo balsą pagardino susierzinimas.
- Ne, nieko.
- Manęs neperspėjo, kad reikės atsinešti daugiau kūrinių.
Siga tylėdama žvelgė į mėlynkepurį senį, vedžiojantį takso veislės šunį. Žmogus kažką kalbėjo savo augintiniui. Mergina linguodama galvą nusisuko.
- Gal gyvenat netoliese? Užeičiau ir man duotumėt paskaityti.
Žilvinas tylėdamas pakilo nuo suoliuko ir ėmė žingsniuoti smėlėtu parko takeliu. Sigita akimirką sutriko, tačiau atsistojo ir pasivijo vaikiną.
Jiedu ėjo tylėdami ir mergina paslapčia apžiūrinėjo keistuolį. Ją itin šiurpino auskarais nusėtas veidas, raudonai lakuoti nagai ir juodi plaukai, beveik siekiantys sėdmenis. Visa tai kažin kaip... nenormalu.
- Ar neskausmingas, - pilkos bereikšmės akys pakrypo į ją, - auskarų vėrimas į veidą?
Paklaususi nuleido galvą.
- Pagal budizmą, visas gyvenimas - kančia.
- Nesąmonė. Man, pavyzdžiui, patinka mano gyvenimas, aš džiaugiuosi gyvendama ir kvaila būtų vadinti visą tai kančia, - Siga jautė, kaip pradeda karščiuotis.
- Kiaulėms taip pat patinka voliotis purve, nors mums gyvenimas ir neatrodo esąs purvas, - jis ėmė cituoti budistų išminčius.
- Nesąmonė!
Iki pat Žilvino namų jie nepratarė nei žodžio. Jei atvirai, Siga baiminosi, kad nesutiktų kokio pažįstamo. Dar pasklis kalbos, kad ji bendrauja su kažkokiu keistuoliu...
Laiptinėje, Žilvinui rakinant duris, Siga priėjo prie pat - tikėjosi būti praleista pirma, kaip kad ir buvo priimta. Bet Žilvinas tik dėbtelėjo į ją ir įėjo pro duris. Mergina vėl liko apstulbusi. Apstulbusi ir įsiutinta. Kas jis toks, kad leidžia sau taip elgtis?
Butas buvo persunktas smilkalų kvapo. Sigita automatiškai susiraukė. Ant sienų kabojo keisti, nesuprantami paveikslai, nuotraukos ir piešiniai - matyt, piešti paties Žilvino.
Mergina tyrinėjo paveikslą, kuriame, kiek jai pavyko suprasti, buvo pavaizduoti kvailiai, svaidantys akmenis į kažkodėl nesveikai hiperbolizuotą išminčių. Žilvinas garsiai (ar bent jau tame tyliame bute tai skambėjo labai garsiai) atsikando obuolio ir prakalbo:
- Kvailiai visuomet stengiasi pakenkti išminčiui ar bent jau kažkiek išmintingesniam už save.
Siga prunkštelėjo.
- Jūs manote žinąs ir galįs atskirti, kas yra kvaila ir kas - protinga?
- Gan išmintingai pasakyta, - jis ėmė kažką užsirašinėti bloknote.
"Gan išmintingai. GAN."
Mergina antrąkart prunkštelėjo.
- Jūs tokia juokinga, - Žilvinas pradėjo kvatotis. Taip skambiai ir taip nuoširdžiai.
Sigita šiaip ne taip nurijo kylantį susierzinimą - kaip jis gali tai sau leisti?! - ir drebančiu balsu tarė:
- Gal jau parodykit man tuos savo kūrinius.
- Ak, taip... - dėjosi ką tik prisiminęs. - Taip...
Lėtai, tarsi sulėtintame kadre, jis nuėjo prie sofos, uždengtos rytietiškų motyvų ornamentais išmargintu užtiesalu, ir atsigulė.
- Malonėkit palaukti keletą minučių, aš tik surūkysiu cigaretę, - jis užsirūkė ir užsimerkė, padėjęs galvą ant pagalvėlės, kuri taip pat buvo marginta rytietiškais ornamentais - priderinta prie sofos užtiesalo.
To jau buvo per daug. Sigita pradėjo gniaužyti kumščius, kad nepratrūktų. Ilgi nagai skaudžiai raižė delnų odą. Staiga pasigirdo telefono skambutis. Žilvinas sudejavo ir atsigulė ant šono. Skambino Sigitai. Atsiliepusi ji išgirdo draugės balsą, tačiau galvoje gimė išganinga mintis. Planas. Siga nebegalėjo daugiau delsti.
- Alio, Siga?
- Sveiki, pone.
- Siga, kas tau? Čia aš, Vilė.
- Ak, tikrai? Na, aš dabar kaip tik būnu pas jį.
- Pas ką? Ką tu kalbi?!
- Tikrai? Kaip nesmagu. Tai gal pats norit su juo pasikalbėti?
- Siga!
- Na, gerai, galiu ir aš pasakyti. Gerai, pasakysiu... Viso gero.
- Sig...
Sigita padėjo ragelį.
- Žinot, - tarė ji Žilvinui. - skambino viršininkas ir sakė, kad jūsų darbai vis dėlto netinka mūsų laikraščiui. Man labai gaila.
Žilvinas atsisėdo ir užsidengė veidą ranka - kita vis dar tebelaikė smilkstančią cigaretę.
- Aš... tikrai apgailestauju, - dabar Sigitai išties pagailo vaikino. Atrodo, jis ašarojo.
Rašytojas tylėdamas atsistojo ir, net nepažvelgęs į Sigą, nuėjo į kitą kambarį. Sigita nežinojo, kaip reikėtų jį paguosti. Buvo akivaizdu, kad jis bet kur galėjo publikuoti savo kūrybą - jo rašliavos buvo keistos, bet žmonėms tai patinka. Laikraščio redaktorius buvo labai patenkintas, kai perskaitė porą jo apsakymų. Tačiau niekas nieko nesužinos, nes ji jau žinojo, ką pasakys...
Sigitos žvilgsnį patraukė keli stori sąsiuviniai. Apsižvalgiusi, ar Žilvinas nesugrįžta, priėjo ir ėmė vartyti. Čia ir buvo jo kūryba. Lapai buvo pripildyti žodžių, parašytų smulkia rašysena, smarkiai pasvirusia į dešinę. Siga neatkreipė dėmesio į staiga pasigirdusį garsą - dunkstelėjimą į asfaltą - ir toliau vartė sąsiuvinių lapus. Neaišku, kiek laiko ji ten prakiūtojo. Taip pasinėrė į Žilvino apsakymus, kad pati nepastebėjo, jog ėmė temti. Netrukus tarpduryje sušmėžavo šviesa. Ją pastebėjusi, Sigita suprato, kaip ilgai čia užsisėdėjo.
- Žilvinai?
Tuomet pasirodė ir pats Žilvinas. Tik jis buvo apgaubtas keisto švytėjimo ir atrodė įpykęs. "Na, suprantama, jis niršta. Norėjo, kad išspausdintume jo kūrinius."
- Dink iš čia, melage.
- Melage? - Siga nuraudo. Iš kur jis sužinojo? Dėkui Dievui, kambaryje jau tvyrojo prieblanda...
Ji nieko daugiau ir nebandė aiškintis. Pasiėmė nuo sofos rankinę ir nuėjo link durų. Jos nestebino keistas Žilvino švytėjimas - tas vaikinas nuo pat pradžių buvo KITOKS. Tik einant pro jį, Sigitą nutvilkė keistas jausmas. Ledinio šalčio ir laikinumo mišinio pojūtis. Ji net neatsisukusi skubiai išėjo į laiptinę ir nuėjo link lifto - Žilvinas gyveno devintame aukšte.
Išėjusi į lauką ji pamatė būrį kažką apstojusių žmonių ir greitosios pagalbos automobilį, skubantį link jų.
"Dar viena nelaimė", - pagalvojo.

Daugiau autoriaus straipsnių
Realybės
Tiesa apie muziką
Manęs per daug
Brain damage
Volvo
Melagė
Miegantys Budos

Įvertinimas
Įvertinimas:
3
Jau įvertino: 1078

Įvertink!

Komentarai [ 2 ]
2008-05-10, 14:49:01
x rašo:
Neblogai parodomas ivaldytas menas skyrybos. Tiesa, kai kur truputi persistengta, ir skyrybos zenklai padeti ne vietoje.
Rasinio pradzia labai tikroviska, ko negalima pasakyti apie pabaiga: joje akis "pradeda badyti" neapgalvoti niuansai, kurie pabrecia netikroviskuma.
Speju, jog straipsnio pradzia paimta is realios situacijos, o pabaiga sugalvota. Kaip bebutu, darbas vertas demesio ir tikrai yra uz ka pagirti jo autoriu.
2008-05-07, 18:24:15
Edgaras rašo:
Wow... geras... Cia puikiai parodoma, kad net nežinant ir "netyčia" galima nužudyti... Ištikrųjų, pradžioje pagalvojau, jog tai tikras įvykis ir skaitant visą tekstą ta mintis neapleido... Bet netikiu, kad žmogiško smalsumo nebūvimas gali neegzistuoti... Tik pabaiga išdavė, kad tai netikras įvykis... Nors net nežinau...

Vardas:


E-pašto adresas:


Tekstas:





 


Jaustukai:







Komentarų taisyklės

1. Stenkitės rašyti LIETUVIŠKAI.
2. Draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius.
3. Gerbkite kitų nuomonę.
4. Privaloma įrašyti savo tikrą e.pašto adresą.
5. "Utenos jaunimo" redakcija neatsako už vartotojų komentarus.
6. Už komentarą atsako ir prisiima visą atsakomybę pats autorius.
7. "Utenos jaunimo" redakcija pasilieka teisę esant reikalui pakeisti komentaro turinį.

Nesilaikant šių taisyklių komentarai bus ištrinti be papildomo perspėjimo.
Vėliau pretenzijos nebebus priimamos.
Copyright © Utenos jaunimas, 2008m. Naujienos | Apie mus | RSS | Kategorijos