• Utenos Ekonomikos ir Kompiuterijos Klubo rengiamas laikraštis Utenos apskrities jaunimui •
 
Apklausa
Kokia tema Jums yra aktualiausia?

Utenos miesto naujienos
kelionių, išvykų įspūdžiai
mokslas, studijos
jaunimo organizacijų veikla
kita


PENKTADIENIS
2019-08-23


Vardadienius švenčia:


Šiandien:




(prognozes.lt) (kuzmarskis.lt) (vytautus.com)

Pakalbėkim...
Vardas:


Žinutė:






Draugai






MenasMergaitė, kuri niekada nebus mylima (II dalis)
2009-02-15, 19:07:29
Eglė Daugsevičiūtė


Nuslopus, o ir galiausiai dingus blogiukui iš mano širdies ir pradėjus mokytis, gyventi sekėsi gerai. Viskas stojo į senas vėžes. Kaip tik tie metai turėjo būti paskutiniai senojoje mokykloje ir buvo laikas "pakuoti" daiktus į gimnaziją. Tad su gerais pažymiais apsistojau vienoje iš jų. Bet ten mane pasitiko ne tik nauji mokytojai, klasiokai ir šūsnis namų darbų. Bet ten laukė ir Jis. Dar vienas nepažįstamasis, palikęs žymę mano širdyje.

O viskas buvo taip. Vasara praėjo ganėtinai ramiai, be jokių didesnių įvykių. Jos pabaigoje, vieno atsitikimo metu, netyčiomis per klaidą skype parašiau kažkokiam bernužėliui. Vyrukas atsakė. Tokia linksma gaidele prasidėjo mūsų bendravimas. Telefonas, skype - kuo toliau tuo dažniau chat’inome. Jaučiau, kad turiu tikrai gerą draugą, su kuriuo tiesiog smagu.

Bet, atėjus mokslo metams, aš Jo dar nebuvau mačius. Kadangi buvau labai nekantri, tai smalsumas jau žudė mane. One.lt jis nepriklausė - aš priklausiau. Jis mano nuotrauką matė ten - aš negalėjau. Tačiau likimas pasidarbavo savaip. Toje gimnazijoje, kurioje aš turėjau pradėti mokytis nuo rudens, Jis jau mokėsi metus. Būdavo keista praeiti koridoriumi, kai Jis mane stebi, o aš net negaliu įsivaizduoti, kuris iš jų yra Jis. Vienas toks nejaukus įvykis, kai dar "blūdinėdama" po naująją mokyklą, net jo klasiokai pašaukė mane vardu. Tikrai "susimėčiau" ir pasijaučiau labai nejaukiai. Ganėtinai keista, kad mane jau Jo draugai žino, kai aš Jo net akyse nesu mačius.

Pamenu, kaip įvyko pirmasis mūsų susitikimas. Juokingai viskas atsitiko. Jam pasibaigus pamokoms (o gal ne, gal tiesiog "pasiplovė" iš jų), man paskutinė buvo kūno kultūra. Tai vaikinukas nusprendė pažiūrėti, ar esu fiziškai bent kiek stipri. O jei rimtai, tai prieš tai abu gal juokais ar kaip nusprendėme, jei Jam pavyks, jis ateis į salę. Pamokai įpusėjus vis dar nežinojau, ar Jis salėje yra. Žvalgydamasi po salę ant vieno suoliuko išvydau nepažįstamą jaunuolį. Nežinojau, ar tai jis, ar ne, bet ėjau Jo link. Kojos drebėjo, buvau pasimetus ir nežinojau, ko tikėtis. Pamatęs mane jis nusišypsojo ir atsistojo. Supratau, kad tai Jis. Bet vis tiek dar pasitikslindama paklausiau Jo vardo. Abu stovėjome ir šypsojomės. Nežinojom, ką sakyti. Pradėjau kažką kalbėti. Vis dar nervinausi. Tik pamenu, kad šnekėjau bet ką ir tikrai ne į temą. Visas mūsų susitikimas truko kokias 5 minutes. Bet, manau, jis praėjo linksmai. Nuo tada žinodama, kaip jis atrodo mokykloje, susitikę sveikindavomės, o mūsų bendravimas įgavo "pagreitį".

Kažkaip pradėjom vienas kitam rimčiau patikti. Jis palydėdavo mane namo. Pradžioje buvo keista, bet malonu. Juokinga tai, kad jis gyveno kitame miesto gale, nei aš, bet vis tiek eidavo kartu. Susitikdavome vis dažniau ir dažniau. Ruduo jau ėjo į pabaigą. Pirmas toks rimtesnis ir ilgesnis susitikimas įvyko per mano gimtadienį. Jį praleidome smagiai ir jaukiai. Ir taip pradėjome susitikinėti kone kas savaitgalį.

Jis man buvo artimos sielos žmogus. Žmogus, kuriuo galėjau besąlygiškai pasitikėti. Su kuriuo galėdavau kalbėti apie bet ką, nebijodama sulaukti kritikos. Žmogus, su kuriuo galėdavau šnekėti valandų valandas nors ir apie orą, bet su juo vis tiek bus įdomu. Net tyla buvo artima, miela ir jauki. Tai žmogus, kuris mane priversdavo nusišypsoti, kai norėdavau verkti. Jis mane nuramindavo, kai norėjosi tiktai šaukti ir rėkti. Jis išklausydavo mane, kai būdavo sunku. Žmogus, kuris mane apkabindavo, kai man trūkdavo šilumos. Jis visąlaik mane suprasdavo ir palaikydavo, kai kiti nusisukdavo. Žmogus, kuris man buvo artimas ir užėmė ypatingą kertelę mano širdyje. Tai buvo žmogus, kurį mylėjau...

Sako, žmonės keičiasi, bet negalvojau, kad tai ir apie Jį. Pradėjome pyktis. Pykomės dėl smulkmenų. Visai dėl nereikšmingų dalykų. Bet susitaikydavome ir vėliau abu skaniai pasijuokdavome iš to. Bet Jis pasikeitė. Jaučiau tai. Jis buvo jau nebe toks, koks anksčiau. Apsimečiau, kad to nepastebiu. Galbūt nenorėjau to matyti ir pasąmoningai to vengiau. Bijojau Jį prarasti. Bet kuo toliau, tuo buvo baisiau. Nebegalėjau to tverti. Klausiau Jo, kas atsitiko, kas ne taip. Bet sulaukdavau paprasčiausio atsakymo: "viskas gerai". Kuriam laikui viskas susitvarkydavo, bet neilgam. Ramybė trukdavo neilgai. Siūliau Jam laiko apmąstymams. Kad gal vertėtų kurį laiką pailsėti vienas nuo kito, viską gerai apmąstyti ar galų gale viską baigti. Tada jis susigriebdavo ir žadėdavo, kad tai nebepasikartos. Tikėjau, tikrai tuo tikėjau. Tikėjau, kad viskas bus kaip anksčiau. Tikėjau, kad tai tik laikina. Tikėjau, kad mes įveiksim viską. Tačiau veltui...

Niekas nesibaigė, tuo labiau ginčai. Mačiau tai ir kažko jau nebesitikėjau. Kelis kartus buvome arti išsiskyrimo ribos, bet vis kažkaip tam nepasiryždavome. Galbūt čia ir buvo didžiausia mūsų klaida. Mano jausmai pradėjo blėsti. Visas mano tikėjimas juo tapo nebe toks didelis, koks buvo. Bet juk viltis durnių motina. O vilties dar turėjau. Maniau, galbūt stebuklų būna, bet skaudžiai klydau.

Artėjant I semestro pabaigai Jis viską užbaigė ir paliko mane… Teisinosi mokslais, kad nebelieka laiko jiems. Teisinosi artėjančiais egzaminais. Bet viso to nesupratau. Juk aš pati mokiausi. Kaip jam galėdavo nelikti laiko jiems, jeigu man likdavo? Kaip aš galėjau atimti tą skirtą laiką mokslams, jeigu mes susitikdavome tik kartą per savaitę?

Tūžau, pykau, verkiau, nesupratau nieko. Kaltinau tik Jį. Nesupratau tikros priežasties. Galvojau ir vienaip ir kitaip, bet vis tiek negalėjau Jo suprasti. Išvadinau Jį ciniku, melagiu, beširdžiu, bejausmiu bailiu. Klausiau, kaip Jis galėjo taip pasielgti? Klausiau tikrosios priežasties, bet išgirdau tik tą pačią - mokslai. Netikėjau ir iki šiol tuo netikiu.

Ištryniau Jo numerį ir nebenorėjau niekada Jo matyti. Bet negalėjau. Mus siejo mokykla. O joje mes dažnai susitikdavome. Pirmosios dienos buvo nelengvos. Būdavau be nuotaikos. Mane slėgė liūdesys. Pykau ant visų. Be reikalo išsiliedavau ant visai nekaltų žmonių. Matydama Jį mokykloje norėdavau nusisukti ir bėgti kuo toliau nuo Jo. Bet turėjau būti stipri, nes nieko pakeisti negalėjau.

Po kurio laiko supratau, kad jei nenori tai ir nereikia. Laikui bėgant atsigavau, mažiau galvodavau apie Jį. Išmečiau Jį iš savo širdies ir minčių. Supratau, kad gyvenimas tęsiasi. Galbūt tai buvo man į naudą? Nežinau, bet žinau - gera jaustis nepriklausomai nuo nieko. Gera būti laisva.

Šiuo metu nepykstu ir nejaučiu Jam pagiežos. Tiesiog nieko nebejaučiu. Jis - šešėlis mano praeityje. Galbūt kaltindama tik jį - klydau. Gal buvome kalti mes abu. O galbūt tiesiog nelemta, kad kas nors mane pamiltų. Nenoriu galvoti ir negalvoju, kas būtų jeigu būtų. Nieko nebūtų, nes nieko nebėra...

Daugiau autoriaus straipsnių
Kas man yra gailestingumas?
Likus iki Kalėdų tik kelioms akimirkoms...
Pepės, Karlsono, Emilio, Ronjos ir kitų vaikų mama
Visa tiesa apie sapnus
"Argo 2010"
Laiškas Seneliui
Olimpinis ugdymas A. Šapokos gimnazijoje
Utenos absolventai
Mokslo ir žinių diena
"Osvencimas – mano miestas, tavo atradimas"
Gauki riestainio skylę!
Sveikos mitybos diena
Laiškas Gerbiamajam Donatui
Kova tęsiasi
Mergaitė, kuri niekada nebus mylima (II dalis)
"Vardan Lietuvos!"
Mergaitė, kuri niekada nebus mylima (I dalis)
3,5% riebumo kefyras
Šapoka šiandien...
Joninės!
Vasarą į darbą!
Mokslo šaknys karčios...

Įvertinimas
Įvertinimas:
3.1
Jau įvertino: 1332

Įvertink!

Komentarai [ 4 ]
2009-02-19, 17:08:04
Dee rašo:
Egle, nu kam čia tas nai nai nai. Visi žinom apie ką tu čia kalbi. Na gal ne visi, et aš tai tikrai xDD
2009-02-16, 23:21:04
Eglė rašo:
Dee, žinai tokį dalyką, kai autorius rašo pirmuoju asmeniu? Čia vat nebūtinai, jis rašo apie save. Tai vat. Pamastyk pati
2009-02-16, 21:05:21
Dee rašo:
Atvirai tu čia, Eglut. Kaip iš dienoraščio... Buvo įdomu, glabūt vien todėl, kad visus istorijos veikėjus pažįstu. Et.
2009-02-16, 17:27:46
-"- rašo:
Buvo įdomu skaityti. Laukiame IIId.

Vardas:


E-pašto adresas:


Tekstas:





 


Jaustukai:







Komentarų taisyklės

1. Stenkitės rašyti LIETUVIŠKAI.
2. Draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius.
3. Gerbkite kitų nuomonę.
4. Privaloma įrašyti savo tikrą e.pašto adresą.
5. "Utenos jaunimo" redakcija neatsako už vartotojų komentarus.
6. Už komentarą atsako ir prisiima visą atsakomybę pats autorius.
7. "Utenos jaunimo" redakcija pasilieka teisę esant reikalui pakeisti komentaro turinį.

Nesilaikant šių taisyklių komentarai bus ištrinti be papildomo perspėjimo.
Vėliau pretenzijos nebebus priimamos.
Copyright © Utenos jaunimas, 2008m. Naujienos | Apie mus | RSS | Kategorijos