• Utenos Ekonomikos ir Kompiuterijos Klubo rengiamas laikraštis Utenos apskrities jaunimui •
 
Apklausa
Kokia tema Jums yra aktualiausia?

Utenos miesto naujienos
kelionių, išvykų įspūdžiai
mokslas, studijos
jaunimo organizacijų veikla
kita


PENKTADIENIS
2018-10-19


Vardadienius švenčia:


Šiandien:




(prognozes.lt) (kuzmarskis.lt) (vytautus.com)

Pakalbėkim...
Vardas:


Žinutė:






Draugai






PagrindinėPaleidžiu...
2008-07-24, 16:36:23
Ramunė Vilutytė


Trys geriausios draugės jau sėdėjo „Čili“ picerijoje. Šiandien buvo linksmas vakaras – vyko karaokė. Merginos buvo išgėrusios po keletą kokteilių, tačiau dar užsisakyti neskubėjo. Juk naktis ilga...
-Na, kuri dainuos pirma? – Šelmiškai paklausė Irma.
-Eik jau, tik mums su tokiais balsais ir giedot... – Kvatodama atkirto Rūta.
-Žinai, man atrodo, mūsų balsai daug geresni nei tų, kurie staugia dabar, - pastebėjo Agnė.
Draugės netvėrė juoku. Staiga Irma pakilo nuo stalo ir nubėgo prie valdymo pulto, kur stovėjo ir didžėjus. Pasilenkusi prie jo kažką pasakė į ausį. Agnė su Rūta susižvalgė, nujausdamos kažką nelabai gero. Prie stalo Irma atėjo išsišiepusi iki ausų.
-Ką ten jau prišnekėjai?
Irma tik pažvelgė į jas abi blizgančiomis iš pasitenkinimo akimis ir nepratarė nė žodžio. Jai ir nereikėjo. Netrukus draugės išgirdo stulbinamą dalyką per mikrofoną: merginos prie jų stalelio, tai yra jos pačios, kviečiamos atlikti po labiausiai patinkančią dainą. Abi pervėrė Irmą kietais žvilgsniais, o ši net paraudo iš juoko.
-Na, delsti nėra laiko, ar bijote? – Dar kurstė ir didžėjus.
Agnė ryžtingai atsistojo ir nuėjo ant pakylos. Į rankas paėmė mikrofoną. Kiek padvejojusi, išbėrė:
-Visų pirma, Irmai šakės. Pažadu.
Kavinė pradėjo garsiai juoktis ir ploti.
-Na, o aš norėčiau atlikti... – Stojo tyla. – Ee... Ostapenko „Dviratuką“! – Išrėkė ji.

Kavinė tiesiog sugriaudėjo, o likusios draugės virpėjo apsikabinusios stalą. Iš juoko. Didžėjus rankos mostu nuramino lankytojus ir paleido muziką. Buvo aiškiai matyti, kad ir pati Agnė pamažu įsijaučia, o salė pradėjo ploti. Ką jau bekalbėti apie priedainį – žodžius „Dviratukas mano niekaip nesustoja, aš minu į priekį ir dainas dainuoju...“ dainavo ne vienas ir ne du žmonės, net padavėjos prisijungė.
Pasibaigus dainai, plojimai ir švilpesys dar ilgai nenutilo. Agnė stovėjo išsišiepusi iki ausų ir patenkinta žiūrėjo į drauges, kurios negailėjo pagyrimų ir garsių katučių. Grįžusi į vietą, ji mirktelėjo Rūtai. Rūta nustojo juoktis taip pat staiga, kaip ir buvo pradėjusi.
-Ne, jau aš tikrai ne... – Bet merginos ją tiesiog pastatė ant kojų.
Kavinė vėl maloniai suūžė.
-Dainą! Dainą! – Ėmė skanduoti didžėjus, o jam pritarė visi likusieji.
Žinoma, išskyrus Rūtą.
Po kelių akimirkų ji sukaupė drąsą ir nužingsniavo ant pakylos. Pasilenkusi prie didžėjaus, kažką jam sušnibždėjo į ausį. Žmonės nuščiuvo laukdami naujo kūrinio.
Rūta nepasakė jokio komentaro ir laukė, kol pradės groti melodija. Netrukus pasigirdo malonūs lyriški garsai. Tai buvo rusiškos Maksim dainos „Paleidžiu“ akordai. Rūta užsimerkė, giliai įkvėpė ir pradėjo dainuoti. Nedrąsiu, virpančiu balsu. Akys liko užmerktos, tačiau balsas pamažu stiprėjo ir gilėjo. Dainos žodžiai buvo prasmingi, susiję su meile. Kavinė sėdėjo paskendusi tyloje, lankytojai buvo įsmeigę akis į merginą. Buvo matyti, kad daina visiems kėlė kažkokias ilgesingas emocijas. Po priedainio sekė nauji žodžiai, dar gražesni nei pirmos dalies. Ir liūdnesni. Daugelis suprato jų reikšmę.

„... И опускаясь вниз, И поднимаясь в небо, Я не могу понять, Был ты или не был. В сотнях ночных дорог Ты остаёшься со мной...“ (... Ir leidžiantis žemyn, ir kylant į dangų, aš negaliu suprasti, buvai tu ar ne, šimtuose nakties kelių tu lieki su manim...) – ties šiais žodžiais Rūtos balsas smarkiai suvirpėjo, tačiau ji tęsė: „Отпускаю...“ (Paleidžiu...). Toliau skambėjo tik melodija. Rūta stovėjo atsimerkusi, o jos skruostais riedėjo ašaros.
-Atsiprašau... – Rūta atidavė mikrofoną ir išlėkė iš kavinės.
Agnė su Irma paskubomis liūdnai viena į kitą pažvelgė ir nubėgo paskui.

•••

Prieš dvejus metus Rūta buvo ne viena. Tą vasarą turėjo sueiti ketveri metai, kai ji draugavo su Vitalijum. Tačiau nesuėjo.

•••

Išaušus ankstyvam liepos 7-osios rytui, Rūta pabudo pati. Buvo tik septynios, jai į darbą nereikėjo. Nustebo, kad nebenorėjo miego tokiu metu. Šalia jos kietai miegojo Vitalijus. Rūta pažvelgė į jį šiltu žvilgsniu, prisiglaudusi pabučiavo į lūpas. Šis tik neramiai krustelėjo, bet akių nepramerkė. Rūta supratingai paliko jį ramybėje, nes žadintuvas turėjo sučirškėti tik po pusvalandžio. Atsikėlusi užsimetė chalatėlį ir nutipeno į virtuvę. Sumanė paruošti mylimajam netikėtus pusryčius. Rūta ištraukė iš šaldytuvo pieną, į lėkštę įbėrė jo mėgstamų šokoladinių dribsnių. Vandens kavai dar nekaitė. Iš rankinės pasiėmė vakar pirktus vaisius. Desertui. Nuplovė juos, nušluostė ir nulupusi sudėjo į lėkštę. Pati nuėjo į vonią susitvarkyti, o kai teliko 10 minučių iki čirškimo, užbaigė likusius darbus.
Žadintuvas skambėjo gana ilgai, matyt, niekaip nesugebėdamas pažadinti Vitalijaus. Pagaliau nutilo. Tuo pačiu metu užvirė arbatinis, Rūta padarė kavos ir, viską gražiai sudėjusi ant padėklo, nunešė į miegamąjį. Vitalijus tingiai rąžėsi.
-Rūta? Ką tu čia darai? – Užsimiegojusiu balsu paklausė jis.
-Praplėšk akis ir pamatysi.
Vitalijus nenoriai pasirąžė, saldžiai nusižiovavo ir atsisėdo lovoje. Pamatęs padėklą akivaizdžiai nustebo.
-Čia man? – Išsišiepęs paklausė, miegai išsilakstė bematant.
-Tau, brangusis, aišku, - Rūta priėjo prie jo ir padavė padėklą.
Vitalijus į ją pažiūrėjo tokiomis dėkingomis ir meiliomis akimis, jog tai pasirodė geriausia padėka už menkas ryto pastangas.
-Aš tave myliu, tu tiesiog angelas! – Vitalijus nustūmė padėklą į šalį ir į savo glėbį pagriebė Rūtą.
Stipriai prisiglaudęs, skvarbiai pažiūrėjo į ją savo mėlynomis akimis ir karštai įsisiurbė į lūpas. Rūta jautėsi kaip devintame danguje. Ji tikrai juodu laikė idealia pora – kitokio žodžio tiesiog ir nebuvo. Aplinkiniai sakydavo tą patį ir visad stebėdavosi, kad tiek draugaujant santykiai gali būti tokie šilti.
-Gerai, valgyk, nenoriu, kad pavėluotum.
-Ai, jie jau pripratę... O man gal daug geriau pabūti su savo mergyte, - jis ją apsikabino, bet padėklą prisitraukė.
-Myliu tave.
-Ir aš tave. Labai.
Vitalijus viską suvalgė neįtikėtinai greitai.
-Besotis, - susijuokė mergina.
-Tavo besotis, tavo, tavo, tavo! – Įsikniaubęs į plaukus kartojo vaikinas, kutendamas ją.
-Viskas, gana, eik! – kikendama suspiegė ji.
Vitalijus su šypsena nubėgo į vonią palįsti po dušu. Po dvidešimties minučių jau buvo net ir plaukus susišukavęs.
-Tu nuostabus, gražuoliuk.
-O taip, gi reikėjo tave kažkaip nukabinti, - abu nusijuokė. – Gerai, mažyte mano, lekiu, būsiu vakare. Nekenčiu šitų konferencijų, nuobodų nuoboda...
-Neniurzgėk, geriau ten galvok apie mane, - mirktelėjo akį Rūta.
-Žinoma, tu esi mano vienintelė atgaiva! – Vitalijus prirėmė savo mergytę prie sienos ir dar kartą karštai pabučiavo. - Na, „ikiukas“, saulyte.
-Iki pasimatymo. Lauksiu tavęs, mano brangiausiasis. Kad ir kada grįžtum.
-Ilgai neužtruksiu, pamatysi, - šelmiškai ištarė. – Mažyte, amžinai kartu, - staiga surimtėjęs pasakė jis.
-Amžinai, - pašnibždomis atsakė Rūta.
Vitalijus dar kartą pakštelėjo jai į lūpas ir išėjo, paskui save uždarydamas duris. Rūta dar ilgai žvelgė pro langą jam pavymui.

•••

Perpiet suskambo mobilusis. Rūta skubiai pribėgo prie jo, manydama, kad Vitalijui pietų pertrauka. Tačiau ekrane mirksėjo nežinomas numeris.
-Klausau, - kiek nustebusi atsiliepė.
-Panelė Rūta? – kitame gale skambėjo nieko gero nežadantis balsas.
-Taip. – Širdis neramiai dunkstelėjo.
-Aš iš policijos. Šiandien netoli Basanavičiaus ir Aušros gatvių sankirtos įvyko didelė avarija. Vieno automobilio vairuotojas žuvo vietoje, o patikrinę jo mobilųjį, atsekėme paskutinį asmenį, su kuriuo jis bendravo, tai esate Jūs. Užjaučiu.
Rūta paskutinių žodžių jau nebegirdėjo. Telefonas nukrito ant žemės. Vyriškas balsas dar kažką bandė sakyti, tačiau pagaliau nutilo. Prieš akis merginai dužo pasaulis, jautė, kaip širdis stoja ir plyšta į gabalus. Ji surėkė nesavu balsu ir suklupo. Akis užsidengė rankomis, pro pirštus netrukus ėmė sunktis ašaros. Skausmas draskė visą kūną, užgeso visos spalvos, užgeso diena...
Vakare atsipeikėjusi Rūta nėrė pro duris tiesiai į savo automobilį ir nurūko į ligoninę. Važiuodama mąstė, o gal tai tik klaida, gal sumaišė... Kažkaip... Bet tuo įsitikinti buvo sunku.
Sustojusi ligoninės aikštelėje, Rūta nulėkė į priimamąjį. Budinčios seselės iki smulkmenų išklausinėjusi, kas, kur ir kaip, nubėgo į morgą. Prie durų stovėjo kažkoks gydytojas ir Rūta jam pasakė, ko atėjusi. Gydytojas ją palydėjo iki šaldiklio, iš kurio ištraukė uždengtą sustingusį kūną. Visą laiką merginos širdelė tvinkčiojo nežemišku greičiu, atrodė, sprogs...
Netrukus apklotas buvo šiek tiek patrauktas nuo veido. Rūta sustingusi žiūrėjo į tokį artimą ir kartu nebeatpažįstamą veidą ir vis dar negalėjo patikėti, kad tai tiesa, kad tai jos Vitalijus ten guli nekvėpuodamas ir nieko nejausdamas. Medikas, supratęs, kad tai merginai artimas žmogus, uždengė kūną ir greitai jį uždarė šaldiklyje. Paėmė ją už parankės ir kažką sakydamas išvedė iš morgo, tik Rūta nieko nebegirdėjo ir nebejautė. Per ašaras nebematė, kur eina, laimė, kad buvo ne viena. Kas buvo toliau ir kaip ji atsidūrė namuose, neprisiminė.

•••

Grįžusi Rūta kažkokiu būdu įstengė paskambinti savo draugėms ir pasakyti, kas atsitiko. Netrukus jos atvyko. Dabar jau verkė visos trys.
Vėliau merginos vos įstengė prigirdyti Rūtą raminamųjų ir paguldyti miegoti. Iki siaubingo rytojaus.

•••

Rytas išaušo. Ji pramerkė akis. Automatiškai pažiūrėjo į vietą, kur turėjo gulėti Vitalijus. Tačiau ten buvo tuščia. Vakar dienos įvykiai kaip seno filmo kadrai vienas po kito grįžo. Pabudimas, pusryčiai, žodžiai, žvilgsniai, skambutis, morgas... Ir vėl viskas iš naujo... Rūta glostė tuščią paklodę, kur tik vakar glostė savo mylimąjį. Negyvu ašarotu žvilgsniu ji žvelgė į tą tuštumą, kol nejučia pradėjo kviesti Vitalijų. Netrukus į kambarį įbėgo Agnė su Irma. Merginoms buvo skaudu matyti tokią savo draugę, tačiau kaip padėti, jos nežinojo. Rūta žvelgė į jas paklaikusiu žvilgsniu, skruostais vis iš naujo tekėjo ašarų srovelės. Ji elgėsi kaip beprotė, čia gyvendama realybėje, čia jau paskendusi savajame pasaulyje.
-Rūta, tu turi tvardytis. Tau dar reiks daug ištverti, prašau, būk stipri... – Irma pati sukūkčiojo ir nusisuko, kad Rūtai nesukeltų dar skaudesnių emocijų.
-Na, einam, mes tave sutvarkysim...
-Kur Vitalijus? – Griežtu balsu paklausė ji.
Merginos nustebusios susižvalgė.
-Jis... Ligoninėje.
-Važiuojam!
-Ne, pirma susitvarkysim, tada važiuosim. Nebūk užsispyrusi, leisk tau padėti.
-Kaip bus su laidotuvėmis? – Rimtu veidu paklausė Rūta.
Merginos dvejojo.
-Mes paskambinom jo tėvams, numerį tavo telefone radom. Sakė, viskuo pasirūpins.
-Tai padaryti noriu aš.
-Rūta, tau negalima.
-Man nieks neuždraus.
-Gerai, galėsi padėti, tik dabar einam į vonią.
Merginos draugę nuprausė, sušukavo ir aprengė. Rūta pasidavė lengvai, tarsi lėlė. Čia buvo tik jos kūnas, o mintys skriejo toli toli, pas Vitalijų...

•••

Rūta išties labai daug ką padarė laidotuvėms. Užsakė karstą, salę, gėles... Merginos stebėjosi, iš kur ji turi tiek stiprybės, nes per tą laiką, kol ruošėsi laidotuvėms, nė karto nepravirko. Tačiau taip pat ir mažai kalbėjo, dažnai užsidarydavo viena ir nenorėjo su niekuo bendrauti, juo labiau matytis. Stipri ji buvo iki laidotuvių dienos.

•••

Pirmąją šermenų dieną Rūta nedalyvavo, nes buvo visiškai išsekusi. Sielvartas ir rūpesčiai darė savo. Per dvi dienas mergina tiesiog sunyko – užgeso akys, išsišovė skruostikauliai, veidas išbalo.
Antrą dieną vyko laidotuvės, oras buvo karštas ir ilgiau šermenys tęstis negalėjo. Rūta atvyko su draugėmis, kurios stengėsi jos nepalikti nė minutei. Įėjusi pirmąkart į salę, liko maloniai nustebinta. Viskas buvo parengta labai gražiai. Žinoma, ji daug kuo prisidėjo, nors ir netiesiogiai. Dairantis po salę, žvilgsnis užkliuvo už didelės nuotraukos, papuoštos juodu kaspinu ir apšviestos dviejų degančių žvakių. Rūta lėtai prie jos priėjo ir įsistebeilijo į mėlynas akis. Akis, kurias taip mylėjo ir be kurių daugiau neįsivaizdavo, kaip gyventi. Ji pabučiavo savo pirštų galiukus ir pridėjo juos prie popierinių lūpų. Rūtos akis suvilgė ašaros, ji užsimerkė. Giliai įkvėpusi, apsisuko. Dabar žvilgsnis buvo įbestas į šviesų ąžuolinį karstą. Mergina nieko aplink save nebematė ir nebejautė, salėje liko viena. Žingsnis po žingsnio artinosi prie medinės dėžės, kurioje gulėjo Vitalijus. Karstas vis dar buvo atidarytas. Rūta sustojo šalia ir įsistebeilijo į užmerktas akis, kurios, jai rodėsi, tuojau atsimerks, lūpose atsiras šypsnys ir viskas tebus tik siaubingas košmaras. Bet taip neatsitiko ir mergina puikiai suvokė, kad jau niekada neatsitiks. Virpančiais pirštukais Rūta palietė šaltas rankas, paglostė tokį pat ledinį veidą.
-Su ketverių metų draugyste, mielasis... – Ji pradėjo drebėti visa. – Aš myliu tave ir amžinai mylėsiu... – Ašaros krito ir krito ant negyvo veido, kol jis liko visiškai šlapias.
Staiga ji galutinai palūžo.
-Tu man pažadėjai, kad būsim amžinai kartu, bet apgavai... Kodėl? Tu juk pažadėjai!!! – Užkimusiu balsu vis rėkė ji, apsikabinusi Vitalijaus kūną. – Kodėl taip padarei, kodėl?!... Tu negali!... – Čia ją jau plėšte plėšė nuo karsto draugės ir iškviesti medikai.
Klykiančią ir besispardančią nunešė į greitosios pagalbos automobilį, kur per prievartą suleido padidintą dozę raminamųjų.
Šermenų dalyviai liko sukrėsti.
Po valandos įvyko laidotuvės.

•••

Tik tikrų draugių dėka Rūta nugalėjo norą nutraukti savo gyvenimą.


Nesutinki?
Jei nesutinkate su straipsnio autoriaus nuomone, galite parašyti atsakomąjį straipsnį laikraščio redakcijai adresu redakcija@utenosjaunimas.lt

Daugiau autoriaus straipsnių
Paleidžiu...
Sutemos
Viskis
Sudužęs pasaulis

Įvertinimas
Įvertinimas:
3
Jau įvertino: 1189

Įvertink!

Komentarai [ 5 ]
2009-03-07, 17:44:24
Laur rašo:
Čia koks gerulis pasakojima,, man patiko nepavydėtina situacija, geriau, kad taip nebūtų,,
2008-09-11, 17:20:37
Ramunė rašo:
Labai ačiū!
2008-09-10, 18:55:10
Monika rašo:
Eik tu šikt, Ramune!!! net apsiverkiau...
nesveikai gražu...
2008-07-25, 10:59:18
Grėta rašo:
Man labai patiko šis straipsnis...vos ašara pačiai neišriedėjo....šaunuolė!
2008-07-24, 17:19:42
Edgaras rašo:
Net siurpuliukai vietom begiojo... Labai jau tikroviska istorija. Pavarei.

Vardas:


E-pašto adresas:


Tekstas:





 


Jaustukai:







Komentarų taisyklės

1. Stenkitės rašyti LIETUVIŠKAI.
2. Draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius.
3. Gerbkite kitų nuomonę.
4. Privaloma įrašyti savo tikrą e.pašto adresą.
5. "Utenos jaunimo" redakcija neatsako už vartotojų komentarus.
6. Už komentarą atsako ir prisiima visą atsakomybę pats autorius.
7. "Utenos jaunimo" redakcija pasilieka teisę esant reikalui pakeisti komentaro turinį.

Nesilaikant šių taisyklių komentarai bus ištrinti be papildomo perspėjimo.
Vėliau pretenzijos nebebus priimamos.
Copyright © Utenos jaunimas, 2008m. Naujienos | Apie mus | RSS | Kategorijos