• Utenos Ekonomikos ir Kompiuterijos Klubo rengiamas laikraštis Utenos apskrities jaunimui •
 
Apklausa
Kokia tema Jums yra aktualiausia?

Utenos miesto naujienos
kelionių, išvykų įspūdžiai
mokslas, studijos
jaunimo organizacijų veikla
kita


TREČIADIENIS
2018-06-20


Vardadienius švenčia:


Šiandien:




(prognozes.lt) (kuzmarskis.lt) (vytautus.com)

Pakalbėkim...
Vardas:


Žinutė:






Draugai






MenasSudužęs pasaulis
2008-07-06, 12:33:21
Ramunė Vilutytė


- Rūta, ateik čia.
Rūtą persmelkė nemalonus šaltukas.
- Viskas, gana tau šitaip elgtis. Kiek galima dėmesio skirti Vitalijui? O draugai? O mokslai? O, galų gale, mes? Ar jau išvis niekas neberūpi, tik lakstyt naktimis velnias žino kur, į viską nusispjovus? Nebuvo jo, buvo ramu, matai, mergaitei meilės prireikė. Nuo šiandien viskas. Daugiau taip nebus. Aišku?
Rūta visą laiką pratylėjo, rydama sunkų kartėlį.
- Gali keliaut į savo kambarį.
Nuleidusi galvą nuėjo. Jautėsi lyg perlieta kibiru ledinio vandens. Gal net blogiau. Galvoje ratu vis skriejo mintys, tačiau nieko konkretaus jos taip ir nepasakė. Rūtai dingo apetitas, vakarienės nebenorėjo. Žinojo, kad, jei tėvai taip pasakė, vadinasi, taip ir bus. Juk, atrodo, ji viskam rasdavo laiko. Pažymiai gal ir pablogėjo, tačiau ne taip ir smarkiai. Su draugėm susimatydavo. Karts nuo karto... O gal... iš tikro tėvai sako tiesą?.. Tokios mintys niekaip nedavė ramybės. Pasiklojo lovą ir atsigulė, bet užmigti neįstengė. Girdėjo, kaip po kelių minučių kažkas įėjo į kambarį, bet ji apsimetė, kad miega. Po kelių valandų blaškymosi ir mąstymo išvargusi užmigo.

Išaušo nauja diena. Rūta jautėsi kaip po košmaro ir bandė save įtikinti, kad viską susapnavo, nors tolimoje širdies kertelėje žinojo, kad ne. Pasirąžiusi lovoje, išgirdo, kaip atsidarė kambario durys ir įėjo mama.
- Labas rytas. - Rūta gana šaltai pasisveikino.
- Labas. Klausyk, noriu kai ką tau pranešti. Mes išsikraustome.
- Ką? - Dar kelias akimirkas Rūta sėdėjo be žado. - Kodėl? O kaip aš, mano mokslai, draugai?!
- Tavo tėčiui pasiūlė geresnį darbą. O, be to... - Mamos balsas pritilo. - Ir tau pačiai bus geriau. Mokyklą baigsi kitur, susirasi naujų draugų...
- Kaip jūs galit su manim šitaip elgtis?! - Motina net krūptelėjo nuo jos riksmo. -Aš nesu koks žaisliukas, kurį galite tampyti, kur užsinorėję!
- Dukrele, suprantu, dabar taip sakai, bet ateityje tu mums padėkosi...
- Už ką padėkosiu?! Kad mane pavertėte knygų graužike, snobe ir nuoboda, kuri temato mokslus, studijas ir darbą?! Kad atskyrėte mane nuo man brangiausių žmonių?!
- Panele, valdykis, ir nuleisk toną. - Mamos balsas sugriežtėjo. - Tu spręsti neturi jokios teisės, atmink, gyveni su mumis, esi nepilnametė ir, - ji tuos žodžius pabrėžė ypatingai, - priklausai tik nuo mūsų.
Rūta nusisuko į sieną ir nebepratarė nė žodžio. Akyse pasirodžiusios ašaros nesustodamos plovė skruostus. Žinojo, kad pasipriešinti nepajėgs ir kad tai, ką sako mama, yra tiesa.
- Dukrele... - Motina palietė jos petį.
- Išeik. - Sukandusi dantis iškošė Rūta.
Atsidususi mama pakilo. Tarpduryje stabtelėjusi, atsigręžė į dukrą ir uždarė paskui save duris. Rūta įsikniaubė į pagalvę ir ją įsikando, kad nesuriktų. Taip šlykščiai ir bejėgiškai ji dar nesijautė. Pagriebusi mobilųjį telefoną, ėmė sparčiai maigyti mygtukus ir rinkti tekstą. Išsiuntė savo draugėms, parašiusi, kad šiandien būtinai reikia susitikti. Norėjo parašyti ir Vitalijui, bet susilaikė.
Žaibiškai iššokusi iš lovos, apsirengė, nubėgo į vonią nusiprausti, šiek tiek pasidažė ir, pagriebusi sau reikalingus daiktus, išbėgo iš namų. Tėvai tik spėjo išbėgti į koridorių ir su nerimu susižvalgyti.
Rūta sparčiai atsidūrė miesto centre, kur ant suoliuko jos laukė draugės.
- Merginos... - Pridususi ištarė. - Merginos... - Ji klestelėjo ant suolelio ir jos akyse sužibo naujos ašaros.
- Rūta! Kas tau? - Abi lyg viena pašoko ir puolė klausinėti.
Rūta drebančiu balsu pasakė, kad išsikrausto.
- Kur? Kada? Kodėl? - Vienas po kito pylėsi klausimai.
- Nežinau, dėl to, kad tėtis gavo geresnį darbą... O daugiau nežinau, nežinau... - Raudodama ji įsikniaubė į savo kelius.
- Dieve... - Merginoms taip pat pasidarė liūdna.
Nepasakysi, kad jos draugavo labai ilgai, tačiau draugystė sutvirtėjo netgi labiau nei tų, kurie draugauja dešimtis metų.
- Rūta, nesijaudink, mes susisieksime, bendrausime ir toliau, tik reikia norėti, pati man kažkada taip sakei... - Irma bandė paguosti.
- Žinoma, juk ir nuvažiuosime viena pas kitą. - Prisidėjo Agnė.
- Bet jau bus nebe tas.. Merginos, jūs man tokios brangios, tačiau pačios žinot, ryšių išlaikyti nepavyks... Laikas ir atstumas daro savo...
Tuomet suskambo jos mobilusis.
- Kur tu esi? - Ragelyje pasigirdo susirūpinęs tėčio balsas.
- Su draugėmis mieste.
- Už valandos būk namie. - Pasigirdo pypsėjimas.
- Na va, net su jumis negaliu dorai pasibūti... - Ašaros niekaip nesustojo bėgusios.
- Na, gal, tikėkimės, ne šiandien išvažiuoji? Dar susitiksime!
- Labai tikiuosi...
Jos dar kurį laiką pasišnekėjo, nuoširdžiai ir atvirai. Tada Rūta pakilo.
- Merginos, nepykite, bet dar noriu pasimatyti su Vitalijum.
Draugės supratingai linktelėjo.
- Žinoma, keliauk. Tikrai tikimės, kad dar pasimatysim.
- Myliu jus. Jūs man labai brangios. - Abi apkabino ir pabučiavo.
Merginos susigraudino.
- Na, keliauk, atsimink, nedaug laiko turi.
- Gerai. Iki... greito! Tikiuosi... - Rūta nubėgo, prie ausies laikydama mobilųjį.
Po penkių minučių ji jau sėdėjo Vitalijaus automobilyje ir taip pat jam viską išklojo.
- Mažuti... Aš nenoriu. Aš bijau, Dieve, nenoriu skirtis... Už ką... - Rodėsi, šiandien ašaros dar ilgai nenustos riedėjusios.
- Mažyte, aš tavęs nepaleisiu. Juk pažadėjome, kad būsime kartu amžinai. - Jis priglaudė ją prie savo krūtinės ir tvirtai prispaudė.
Jautė, kaip ji virpa nuo raudos. Ir pačiam akys sudrėko.
- Ei, meile mano, nusiramink. Kaip nors ištversim.
- Kaip? Pasakyk, kaip? - Rūta beviltiškai pažiūrėjo jam į akis.
- Na, susitikinėsime, susisieksime telefonu, aš dažnai pas tave atvažiuosiu...
Rūta dar labiau nusiminė.
- Tu nesupranti... Jie nori mus išskirti. Juk žinai viską ir puikiai jauti. Man taip negera...
- Mergyte mano, mes neišsiskirsime. Tiki tuo? - Jis suėmė rankomis galvą ir skvarbiai pažiūrėjo į akis.
- Nežinau... Nebežinau... - Ašarų srovelė lėtai nuvingiavo iš akių.
Vėl suskambo mobilusis.
- Namo! - Vienas žodis ir pypsėjimas.
- Parvežk mane...
- Gerai. - Jis ją pabučiavo ir apkabino.



Įėjusi namo, apstulbo. Butas buvo tuščias.
- Kaip jūs sugebėjot per pora valandų viską ištempti?
- Pasamdėme tam žmones.
- Kodėl jūs taip skubat? - Rūta jau buvo šiek tiek aprimusi, kai ją apėmė negera nuojauta.
- Todėl, kad bilietai užsakyti šiandienai.
- Bilietai? - Lėtai pakartojo.
- Taip. Skrendame į Ameriką.
Rūtai sustojo širdis. Jos paklaikęs žvilgsnis lakstė nuo vieno tėvo prie kito. Purtydama galvą, ji lėtai žengė kelis žingsnius atgal.
- Rūta...
- Ne... Ne!! Ne!! Ne!! Neeee!!....
Staigiai apsisukusi, movė pro duris kaip kulka. Tėvai bandė ją sulaikyti, vytis, tačiau veltui. Vikrioji šokėja žaibiškai paspruko.
- Na va, užsikrovėme sau bėdelę...
Ji skuodė, kiek tik kojos neša toliau nuo namų. Sustojusi atsikvėpti, greit rado Vitalijaus vardą telefone ir nuspaudė skambinimo mygtuką.
- Brangusis, atvažiuok prie "Aušros"...
- Ar viskas gerai, mažute?
- Atvažiuok... - Ji lėtai nuleido ragelį ir susmuko prie pastato sienos. Tuščiomis akimis žvelgė į tolį ir laukė atvažiuojančio Vitalijaus.
Netrukus pasirodė ir jis. Akimirksniu iššokęs ir mašinos, pribėgo ir priklaupė prie Rūtos.
- Mažyte!..
Skausmo pripildytomis akimis Rūta pažvelgė į savo mylimąjį.
- Viskas... Vitalijau, viskas... Jie pasiekė savo... Mus išskirs... - Ji užsimerkė ir giliai atsiduso.
- Kas, kas atsitiko?
Neatmerkdama akių, tyliu balsu mergina pratarė:
- Aš išskrendu. Į Ameriką.
Vitalijus taip pat užtilo. Jis prisėdo šalia ir apkabino ją. Kurį laiką abu sėdėjo tylėdami.
- Mažuti! Važiuojam! - Keldamasi paskui save bandė pakelti ir vaikiną.
- Kur? - Nustebęs paklausė.
- Važiuojam pas mane, į kaimą! Nemanau, kad jie sugalvos ten mūsų ieškoti! Greičiau, kelkis!
- Mažute, nesu įsitikinęs, kad tai geras sumanymas...
- Prašau tavęs, prašau, paskui ką nors sugalvosime... Mes pabėgsime ir būsime kartu... amžinai... Taip?
- Rūta...
- Nereikia! Na, kelkis, ko lauki? Maldauju! - Degančiomis akimis Rūta žvelgė į jį.
Staiga jos akys nukrypo į atvažiuojantį automobilį.
- O dieve, mano tėvai! Greičiau!
Vitalijus atsikėlė ir abu nubėgo į mašiną. Nepraėjo nė dešimt sekundžių, kai jie nurūko.
- Manai, mus pamatė?
- Nežinau, mažute, neįsivaizduoju. Tačiau labai tikiuosi, kad ne.
Važiuodami pro parduotuvę,sustojo ir nusipirko maisto bei gėrimų. Taip pat užsuko į degalinę prisipildyti bako. Visą laiką abu elgėsi lyg nusikaltėliai, bijodami išvysti pažįstamus veidus. Tačiau tėvų daugiau niekur nesimatė. Įsėdę atgal, abu pažvelgė vienas į kitą.
- Tu beprotė. - šypsodamasis ir giliai kvėpuodamas pratarė Vitalijus.
Rūta nusišypsojo. Pirmą kartą tą dieną.
- Meilė mane tokia pavertė.
- Aš myliu tave! - Džiaugsmingai sušuko jis ir karštai pabučiavo savo merginą.
Po to užvedė variklį ir išvažiavo. Pasuko į Rūtos kaimą. šiomis dienomis namelis kaip tik stovėjo tuščias, tad buvo puikus nakties prieglobstis dviem paklydėliams. Kelionė ilgai netruko, vos dvidešimt minučių. Visą kelią abu tylėjo. Rūta nusiramino. Dar keliskart širdyje dilgtelėjo, kad negerai daro ir kad viskas geruoju nesibaigs. Tačiau savo sumanymo atsisakyti neketino. Keista, tačiau per tą laiką nei vieno mobilusis nesuskambo. Buvo tylu. Kaip prieš audrą.
Namus privažiavo jau vakarop. Mašiną įvarė giliau į kiemą, kad nematytų kaimynų akys. Iš karto pasirinko malkų židiniui ir, atsirakinę duris, suėjo į vidų. Užsisklendė.
- Bet juk kas nors pamatys šviesą ir dūmus!
- Nesijaudink, juk namelio ateina prižiūrėti viena moteris, tad leiskime jiems galvoti, kad čia ji, - Rūta šelmiškai šypsojosi.
- Ach tu, išdykėle, - Vitalijaus akyse žybtelėjo liepsnelės ir jis pabučiavo ją.
- Na, pavakarieniaujam liepsnų šviesoje?
- O taip, mano karaliene!
Neskubėdami abu pasiruošė valgio, užsikaitė arbatos, atkimšo vyno butelį. Viską nusinešė į miegamojo kambarį, pasiklojo lovą, užkūrė židinį. Atsigulę ilgai šnekėjosi apie išsikraustymą, apie tėvus, apie šitą beprotystę.
- Rūta, tu tikrai nuostabi. Ne kiekviena sugebėtų mesti tokį akibrokštą sau ir savo tėvams. Žinok, dabar tikrai matau, ką tu man jauti. Nesitikėjau, kad taip galėtum padaryti. Tačiau, prisipažinsiu, man vis tiek neramu... O ką darysime rytoj?
- Na, važiuosime toliau. - šypsena nedingo nuo jos veido jau kurį laiką.
Vitalijus net pamanė, kad tai nuo išgerto vyno.
- Ieškosime sau prieglobsčio ir bėgsime.
- Ar tu nori tokio gyvenimo?.. O mokslai? Karjera?
- Velniop viską. Aš su tavim ir žinau, kad nepražūsim. Kur nors įsikabinsim ir susitvarkysim savo gyvenimus taip, kaip ne kartą svajojom. Tau taip neatrodo?
- Na, žinai, tu juk norėjai tiek pasiekti... O ir aš gerą darbą pagaliau turiu...
- Aš pasieksiu. Žinau. O dėl tavo darbo... paskambink ir pasakyk, kad pasiėmei keletą laisvų dienų ir paklausk, ar neperkeltų tavęs į kitą miestą.
Vitalijų stebino tas iš Rūtos sklindantis pasitikėjimas ir ramybė.
- Tu atrodai tokia tikra savo žodžiais...
- Aš ir esu tikra. Na, gana, praleiskim vakarą kaip du įsimylėjėliai, žinantys, kad tai viena iš jų statomo laimingo gyvenimo dienų. Padėsime pamatus? - Rūtos akyse degė valiūkiškos ugnelės.
Vaikinas tikrai pamanė, kad ji įkaušo.
- Tu... ne per daug išgėrei?
- Ach, liaukis, aš atsipalaidavusi ir tiek. Nepatinka?
- Ne, aišku, kad patinka, tik keista, nes po visko, kas šiandien buvo...
- šššš... - Rūta uždengė delnu jo burną. - Daugiau jokių kalbų.
Vitalijus nutilo ir ilgai žiūrėjo į savo mylimiausios merginos žibančias akis. Merginos, su kuria kartu praleido dvejus nuostabius metus. Jis ją mylėjo labai nuoširdžiai. Tikrai jau buvo įsitikinęs, kad su ja susies savo likimą. Žinojo, kad Rūta galvoja taip pat. Mąstė, kad šitoks tėvų sprendimas paremtas daugiausia dėl jųdviejų santykių. Bet paleisti jos nenorėjo, nors puikiai suprato, kad tai, ką pasiūlė, yra neįgyvendinama svajonė. Tačiau tinkamos išeities abiem neįsivaizdavo. Jis papurtė galvą, bandydamas nuvyti sunkias mintis šalin. Jis prisislinko arčiau Rūtos, pirštų galiukais palietė veidą. Lūpomis švelniai švelniai palietė jos lūpas, taip pat švelniai palietė ir kaklą. Rūta užsimerkė ir stačiai svaigo nuo malonaus virpuliuko. Vitalijus atsitiesė, rimtai pažiūrėjo jai į akis.
- Vitalijau, aš noriu tau atsiduoti. šiandien. Tegu tai būna nepamirštama naktis abiem.
Vaikinas nieko neatsakė, tik rimtu žvilgsniu žiūrėdamas ranką pakišo po naktiniais marškinėliais, ją priglausdamas prie karšto nuogo kūno. Rūta visa virpėjo. Drebančiomis rankutėmis ji atsargiai glostė jo krūtinę, neatitraukdama akių slinko iki bambos, pasilenkusi liežuviu apibrėžė apie ją ratuką. Vitalijus atsiduso. Rūtos plaštakos slinko vis žemiau, palindo po apatiniais. Savo delnuose jautė šiltą, stiprėjantį tvinkčiojimą. Vitalijus merginą lėtai pasodino ir palaipsniui nuvilko jos naktinius, bučiuodamas kiekvieną kūno centimetrą. Jai išdžiūvo burna. Tada jis pakišo savo ranką po jos kelnaitėmis ir palengva jas traukė žemyn. Likusi nuogutėlė, mergina jautėsi kiek nejaukiai. Buvo net šiek tiek susikausčiusi. Tačiau pakartojo savo vaikino žingsnį. Numovė jo apatinius ir bučiniais apibėrė jo pilvą ir krūtinę. Vitalijus Rūtą paguldė, glostydamas jos kūną, atsargiai užgulė. Rūta jautė tą patį tvinkčiojimą savo papilvėje, tik daug stipresnį. Vaikinas švelniai prispaudė rankas prie lovos, ir, žiūrėdamas jai į akis, pamažu skverbėsi gilyn. Rūta aiktelėjo iš skausmo, tačiau sukando dantis. Vitalijus pasilenkė ir atsargiai ją pabučiavo. Pamažu jis pradėjo ritmiškai judėti. Rūtai ištryško ašaros.
- Mažyte, viskas gerai? - Sužnibždėjo Vitalijus, nubučiuodamas akis.
Po trumpos pauzelės Rūta atsiliepė:
- Taip. Aš myliu tave.
- Ir aš tave, mergyte mano. Iš visos širdies.
Užsimerkusi mergina stengėsi atsipalaiduoti, kol skausmas dingo. Vitalijus neskubėjo, stengėsi viską daryti švelniai ir atsargiai. Jo kūnas, artėdamas prie palaimos, įsitempė. Kai viskas baigėsi, giliai kvėpuodami abu pažiūrėjo vienas į kitą. Kurį laiką gulėjo nejudėdami.
- Kaip jautiesi, mano jaunoji moterie? - šyptelėjęs paklausė.
- Iš tikro tai nekaip, - atsakė šypsniu. - Skauda... Bet tą skausmą ištverčiau ir tūkstantį kartų, jei tai patirčiau su tavim.
Ji pabučiavo Vitalijų.
- Na, tūkstančio kentėt nereikės, tik kokius penkis šimtus. - Abu nusikvatojo.
- šmaikštuolis gi, - mergina švelniai pliaukštelėjo jam per skruostą.
Vitalijus atsitraukė nuo jos, prigulė šalia ir apkabinęs prisiglaudė. Apklojo save ir Rūtą.
- Ar tu laiminga?
- Ką?
- Ar tu laiminga su manim?
Mergina į jį atsisuko.
- Taip. - Vienas mažytis žodelis buvo kupinas nuoširdumo.
Patenkintas Vitalijus užsimerkė. Rūta, kurį laiką kažką mąstydama, taip pat užsnūdo. Nė vienas nė nepagalvojo apie rytojų. Ir nė vienas nežinojo, kad tai pirma ir paskutinė jų meilės naktis gyvenime.



Pirmoji prabudo ji. Meilės kupinu žvilgsniu pažiūrėjo į ramiai kvėpuojantį Vitalijų, paglostė jo plaukus ir pabučiavo. Lėtai nuėmė jo ranką ir atsisėdo. Apsidairiusi drabužių, pamatė juos ant grindų. Išlipusi iš lovos, apsirengė. Vitalijus prabudo.
- Labas rytas, meile mano! Kaip miegojai?
- Nuostabiai. Tai buvo fantastiškiausia naktis mano gyvenime. - Pribėgusi prie jo, karštai įsisiurbė į lūpas.
- Oho, matosi.
- Na, renkis, jau devinta valanda.
- Bet taip gera dar pasivolioti...
- Greitai tik! - Rūta jį pakuteno.
Vitalijus ją pasiguldė šalia ir neleido pajudėti.
- Išdykėlis!
- Neskubėk taip, dar pabūnam...
Bet Rūta vis tiek išsilaisvino ir pradėjo jį aprenginėti. Vitalijus susiraukė.
- Nagi, neniurzgėk. Ne paskutinis kartas juk, - ji mirktelėjo jam akį.
- Gerai! - Džiaugsmingai sušuko jis ir pats puolė rengtis.
Vos tik jis užsisegė diržą, abu išgirdo, kaip kažkas įsuko į kiemą. Rūta sustingo. širdis daužėsi lyg pašėlusi. Vitalijus, išplėtęs akis, žiūrėjo į ją.
- Negali būti... - Sušnibždėjo mergina.
Abu susiglaudę priėjo prie lango. Ten buvo jos tėvai.
- Bėgam! - Rūta pagriebė jam už rankos ir nutempė paskui save prie galinių durų.
Tačiau buvo per vėlu. Spragtelėjo užraktas ir tarpduryje pasirodė tėtis.
- Labas, dukrele. - Jis metė niekinamą žvilgsnį į Vitalijų. - Tikiuosi pasilinksminot, nes tai buvo paskutinis jūsų pasimatymas. - Jis kietai susičiaupė ir pagriebė savo dukrai už rankos.
Rūta ištraukė ranką ir prisiglaudė prie Vitalijaus.
- Gana, jau pakankamai ištampei mums nervų. Aš pasakiau, daugiau tai nebepasikartos!
Grubiai vėl ją pagriebęs, tėvas ėmė tempti paskui save.
- Paleisk! - Rūta spiegė. - Paleisk mane! Aš nevažiuosiu su jumis! Nekenčiu jūsų, nekenčiu!!
- Pone, jūs neturite teisės šitaip elgtis... - Vitalijus sugriebė Rūtos ranką ir nepaleido.
- Tavo balsas čia nieko nereiškia! Per tave ji vos nesusigadino savo gyvenimo!
- Tai netiesa! Aš neturiu įtakos jos...
- Ir dar kaip turi. - Jį pertraukė ledinis motinos balsas. - Kaip mes nusprendėme, taip ir bus. Nesikišk į jos bei mūsų gyvenimą. Noriu, kad dingtum iš mūsų šeimos. Amžiams.
- Neeee! - raudodama klykė Rūta. - Jūs negalit... Negalit!..
Drebančią ir kūkčiojančią tėvas ištempė laukan. Vitalijus bandė juos sulaikyti, tačiau motina užstojo jam kelią. O Rūta išsilaisvinti iš tėvo rankų nesugebėjo.
- Kodėl jūs taip elgiatės? Ką aš jums padariau? - Tyliu balsu paklausė Vitalijus jos motinos.
Jo akyse sublizgo ašaros.
- Tau jau viską paaiškinau. Sudie.
- Ponia...
Tačiau moteris spėriai nužingsniavo į automobilį.
- Vitalijau! Aš myliu tave! - Rūta išsprūdo iš tėvo rankų ir, pripuolusi prie savo vaikino, apsikabino. - Nepaleisk manęs, juk žadėjai, nepaleisk, maldauju, nepaleisk...
Vitalijus tvirtai ją apkabino ir laikė savo glėbyje.
Tačiau pripuolęs tėvas ją plėšte atplėšė nuo jo, nors Vitalijus su Rūta ir priešinosi.
- Gana, nebūk kaip mažas vaikas.
- Aš jūsų nekenčiu! Nekenčiu ir nekęsiu visą savo gyvenimą! - Ji bandė išsilaisvinti, tačiau veltui.
Vitalijus pribėgo ir pamėgino atgniaužti tėvo rankas, tačiau jis jam smogė taip, kad vaikinas pargriuvo ant žemės.
- Ką tu darai?! - Rūta jau buvo prikimusi nuo rėkimo. - Tu nesveikas! Paleisk, pažiūrėk, ką padarei jam, Vitalijau!..
Tačiau ji buvo prievarta nutempta į automobilį. Atsikėlęs Vitalijus svirduliuodamas nubėgo prie mašinos, tačiau kai tik palietė dureles, mašinos padangos sucypė ir ji akimirksniu dingo iš vietos. Prisiplojusi prie stiklo ir jį daužydama, Rūta jam kažką rėkė, bet jis jos nebeišgirdo. Ištiesęs į ją ranką, suklupo ant žemės.
- Rūtaaaa!!! - ašaros riedėjo nesustodamos.



Per aštuonerius metus Amerikoje Rūta pabaigė mediciną, įgyvendino savo svajonę ir jau būdama dvidešimt penkerių tapo ginekologe. Mokėsi išties puikiai, todėl net buvo perkelta į aukštesnius kursus. Mokslai ir darbas atėmė didžiausią jos laiko dalį. Tačiau visus tuos metus ji nenustojo galvoti apie Vitalijų, su kuriuo daugiau nė karto nepavyko susisiekti. Kol gyveno su tėvais, jie slapčia pakeitė jos mobilųjį, išmetė seną kortelę su visais numeriais, apieškoję jos daiktus, sunaikino viską, kas buvo su juo susiję. Ją griežtai kontroliavo. Kas iš to, kad jo telefono numerį ir adresą mokėjo mintinai, nė vieno laiško išsiųsti negalėjo, o prisiskambinti nepavykdavo. Per tą laiką ji nežmoniškai kentė, verkdavo vos ne kievieną naktį, galėdama susitikti su savo vaikinu tik svajonėse ir mintyse. O kas svarbiausia ir skaudžiausia, nenustojo jo mylėjusi... Žinoma, draugų susirado, tačiau tai nebuvo tie draugai, kuriuos paliko ten, už Atlanto. Ne vienas bandė prisibrauti ir iki jos širdies, tačiau veltui. Išmesti iš galvos Vitalijaus neįstengė.
Pagaliau atėjo diena, kai ji susiruošė į Lietuvą. Mąstė pasilikti ten likusį gyvenimą. Po vienuolikos valandų skrydžio stovėjo gimtojoje žemėje, Vilniaus oro uoste. Laikinai įsikūrė viename viešbutyje. Po kelių dienų poilsio, susitikimo su senais draugais ir pažįstamais, jos mintis ir širdį užvaldė nenumaldomas ilgesys. Meilės ilgesys brangiausiam žmogui. Teko gerokai privargti, kol gavo jo telefono numerį.
- Klausau. - Tas pats, nė kiek nepasikeitęs nuostabus balsas.
Rūtai sukilo visos emocijos ir ji pravirko.
- Kas čia?
- Vitalijau, čia Rūta... - Drebančiu balsu tyliai ištarė.
Kurį laiką girdėjosi tik kvėpavimas.
- Kur tu? Kaip mane suradai? Kada?...
- Palauk, ne taip greitai... Ar gali šiandien susitikti su manim? - Jos balse girdėjosi didelė viltis.
- Nežinau, bet tikrai pasistengsiu. Kur ir kada?
- Susitinkame "Akropolyje", prie šiaurinio įėjimo. Už valandos. Tinka?
- Taip, būsiu.
- Gerai, tada... iki pasimatymo..?
- Iki!
Rūta padėjo ragelį. Visa drebėjo, širdis daužėsi, delnai prakaitavo. Negalėjo patikėti, kad ką tik kalbėjo su juo... Su tuo, apie kurį svajojo aštuonerius metus... Su kuriuo turėjo išsiskirti... Išėjusi iš tėvų namų Rūta su jais nebesusisiekė. Negalėjo atleisti už tai, kaip jie pasielgė.
širdį palengva užliejo džiaugsmas ir nekantrumas. Dailiai apsirengusi, lengvai pasidažiusi, užsimetė paltuką, pagriebė automobilio raktelius ir išbėgo iš savo numerio.
Po keturiasdešimties minučių ji jau stovėjo prie įėjimo. Visa virpėdama, nekantriai mindžikavo pirmyn atgal. Netrukus turėjo pasirodyti ir jis.
Rūta stovėjo nugara į duris, kai išgirdo balsą už savęs:
- Labas.
Žaibiškai atsisukusi, pažvelgė tiesiai į tas išsvajotas mėlynas akis.
- Labas... - Nevykusiai ištarė, o akys sužibėjo.
Vitalijus buvo kiek pasikeitęs - suvyriškėjęs, jau buvo matyti ir pirmosios raukšlės. Visgi aštuoneri metai...
- Puikiai atrodai. - Vitalijus ją godžiai siurbė akimis.
- Tu taip pat neblogai. - Nusišypsojo Rūta.
Abu buvo sutrikę. Kalbėti buvo sunku, nors, atrodo, kol kas jiems užteko tik žiūrėti vienas į kitą.
- Gal puodelio arbatos?
- Aš už kavą, - šyptelėjo Vitalijus. - Taip jos ir nepamėgai?
- Ne. Aš savo žodžio laikausi.
Pamažu abu atsipalaidavo, įsišnekėjo, kartu nuėję į kavinę, užsisakė kavos ir arbatos.
Prabuvo ir prakalbėjo geras dvi valandas.
- Važiuojam pas mane?
- Dabar?
- Taip, o kodėl ne? Manau, būtų ne pro šalį išgerti po taurę šampano už susitikimą.
- Pasiūlymą priimu.
Abu nusišypsojo.
Po pusvalandžio jie buvo Rūtos apartamentuose.
Iš baro išsitraukė porą taurių ir butelį šampano. Vitalijus jį atkimšo ir išpilstė.
- Už... susitikimą?
- Už susitikimą!
Suskambo sudaužtas stiklas ir abu išgėrė po gurkšnelį.
- Vitalijau... - Paėmė iš jo rankų taurę, taip pat kaip ir savąją, pastatė ant staliuko. - Aš tavęs pasiilgau. Tu neįsivaizduoji, ką aš iškenčiau per tuos metus...
- Mažute... - Vitalijus nuleido akis ir sutriko. - Rūta, patikėk manim, aš bandžiau ieškoti kontaktų su tavimi, laukiau žinutės iš tavęs, tačiau veltui...
- Mano tėvai...
- Taip, suprantu...
- Vitalijau... aš... myliu tave... ir niekada nebuvau nustojusi...
- Rūta, aš...
- ššš, daugiau jokių kalbų... - Ji delnu uždengė jam burną.
šis poelgis taip priminė tą vakarą, buvusį kažkada seniai seniai. Rūta, žvelgdama į brangias akis, artėjo prie jo veido. Delnu palietė jo skruostą, ranką sunėrė į plaukus. Visai taip pat, kaip tada elgėsi jis. Ji giliai įkvėpė, užsimerkė ir lūpomis atsargiai prisilietė prie jo lūpų. Vitalijus neliko abejingas. Įsiliepsnojo aistringas bučinys, deginantis ir svaiginantis. Jie abu šito laukė ištisus metus, abu apie tą patį svajojo ir tą patį sapnavo. Atsitraukęs Vitalijus jos akyse išvydo du ašarų karoliukus.
- Rūta, man reikia eiti, jau vėlu, o aš dar...
- Suprantu... Tik pažadėk, kad susitiksime rytoj...?
- Pažadu. - Jis pabučiavo jos rankas ir išėjo.
Rūta liko stovėti ir žiūrėjo jam pavymui. Ilgai žvelgė į vyrą, kuriam pirmąkart atsidavė, kuris kažkada prisiekė savo amžiną meilę ir kuriuo tikėjo. Tos dvi ašaros nuriedėjo. Bet tik tos.



Išaušus naujai dienai, Rūta nekantraudama laukė skambučio. Sulaukė tik per pietus.
- Rūta, šiandien laisvas tik labai trumpam, esu užsivertęs darbais.
- Gerai, tik sakyk kur ir kada.
- Trečią "Čili", netoli tavo viešbučio. Gerai?
- Žinoma!
Trečią valandą Rūta jau laukė viduje. Netrukus pasirodė ir jis.
- Sveikas. - Rūta visa švytėjo.
- Labas. Na, papietausim? - Jis šypsojosi taip pat kaip ir anksčiau, kai su ja susitikdavo.
- Aišku.
Vitalijus matė, kad ji kažko tikisi. Jis pabučiavo jai į skruostą. Pastebėjo, kad Rūta nusivylė, bet kitaip pasielgti negalėjo.
Abu užsisakė po patiekalą ir laukdami šnekučiavosi. Pavalgę išėjo į lauką. Buvo žvarbu, dangumi plaukė sunkūs švininiai debesys, pranešdami apie atnešamą sniegą.
Staiga kaip iš niekur išniro džiaugsmingas riksmas:
- Tėti!
Link Vitalijaus skubėjo kokių ketverių metų berniukas. Netrukus iš už kampo išniro ir moteris, maždaug tokio amžiaus kaip ir pati Rūta.
Rūta stovėjo ir sustingusi žiūrėjo į vaiką. Vitalijus žvilgtelėjo į ją ir sutriko.
- Labas, brangusis, - priėjusi moteris pakštelėjo jam į lūpas. - Mes su šiuo angelėliu vaikščiojome po miestą, kai jis užsinorėjo pavalgyti. Koks sutapimas, kad ir tu čia! - Moteris akivaizdžiai džiaugėsi.
Rūta nuleido akis. Jos lūpas iškreipė skausmas ir nusivylimas. Ji vos tvardėsi nepravirkusi.
- Vitalijau? O mūsų nesupažindinsi? - Moteris susidomėjusi pažvelgė į nepažįstamąją.
- Taip, Kamile, čia Rūta. Mano sena...
- Jo sena klasiokė. - Rūta, ištiesdama ranką jo žmonai, užbaigė Vitalijaus žodžius. - Aš neseniai atskridau į Lietuvą ir norėjau pasimatyti su savo senais draugais ir pažįstamais, o Vitalijus yra vienas iš jų. - Rūta išspaudė šypseną.
- Kaip įdomu! Klausykit, gal užsuktumėt pas mus vakarienės šiandien? Susipažintume artimiau. Juk mano vyro draugai ir mano draugai, tiesa, Vitalijau?
- T... taip... - Nuleidęs akis, sunkiai ištarė.
- Na, labai malonu, tačiau atsisakysiu. Turiu planų vakarui.
- Suprantama. Gal kitą kartą?
- Gal. Ačiū už pasiūlymą.
- Nėra už ką! Na, Vitalijau, kol dar turi laisvo laiko, parvežk geriau mus su mažuoju namo.
- Gerai. Mano automobilis ten, aš tuoj ateisiu.
Moteris su vaiku nuėjo.
Rūta stovėjo sukandusi dantis.
- Labai... mielas... - Ji sunkiai prisivertė ištarti šiuos žodžius. - Tavo sūnus...
- Rūta, aš tau norėjau pasakyti, kad esu vedęs ir turiu sūnų, bet tu man neleidai.
- Taip. Žinau. Reikėjo susiprasti, juk vis dėlto aštuoneri metai...
- Rūta...
- Gerai, Vitalijau, buvo malonu pasimatyti dar kartą... - Balsas virptelėjo. Ji jau nebeįstengė sulaikyti ašarų. - Sėkmės tau gyvenime...
- Rūta, žinok, kad tu palikai gilų pėdsaką mano širdyje, kurio niekas neįstengs sunaikinti. Man reikia eiti...
- Eik...
Vitalijus pabučiavo jai į kaktą, apsisuko, kad ji nematytų jo ašarotų akių ir nužingsniavo.
- Aš myliu tave... Ir mylėsiu amžinai... - Vos girdimai ištarė Rūta, tačiau Vitalijus išgirdo.
Jis sustojo, bet neatsigręžė. Po kelių akimirkų nužingsniavo toliau.
Rūta pakėlė akis. Pradėjo snyguriuoti. Snaigės krito ant jos veido, liejosi su ašaromis ir tirpo. Ji dar ilgai žiūrėjo į tolstančią šeimą. Į šeimą, kuri turėjo būti jos.

Daugiau autoriaus straipsnių
Paleidžiu...
Sutemos
Viskis
Sudužęs pasaulis

Įvertinimas
Įvertinimas:
3
Jau įvertino: 1105

Įvertink!

Komentarai [ 2 ]
2009-04-17, 14:15:20
Ingrida rašo:
Ir jei kada užsuksi į šį saitą parašyk man i el. paštą(jei nesunku ) kur patalpini savo kūrinius man labai patinka tavo temos. Taip tikroviška ir pabaiga persunkta skausmu. Vienu žodžiu, grynai mano stilius.
cowgirl@wapux.net
2009-04-17, 14:04:26
Ingrida rašo:
Labai! Nerealu! Puiki idėja! Autore, Tu talentas! aš sužavėta kaip niekad!

Vardas:


E-pašto adresas:


Tekstas:





 


Jaustukai:







Komentarų taisyklės

1. Stenkitės rašyti LIETUVIŠKAI.
2. Draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius.
3. Gerbkite kitų nuomonę.
4. Privaloma įrašyti savo tikrą e.pašto adresą.
5. "Utenos jaunimo" redakcija neatsako už vartotojų komentarus.
6. Už komentarą atsako ir prisiima visą atsakomybę pats autorius.
7. "Utenos jaunimo" redakcija pasilieka teisę esant reikalui pakeisti komentaro turinį.

Nesilaikant šių taisyklių komentarai bus ištrinti be papildomo perspėjimo.
Vėliau pretenzijos nebebus priimamos.
Copyright © Utenos jaunimas, 2008m. Naujienos | Apie mus | RSS | Kategorijos