Utenos jaunimas
• Utenos Ekonomikos ir Kompiuterijos Klubo rengiamas laikraštis Utenos apskrities jaunimui •
 
Apklausa
Kokia tema Jums yra aktualiausia?

Utenos miesto naujienos
kelionių, išvykų įspūdžiai
mokslas, studijos
jaunimo organizacijų veikla
kita


KETVIRTADIENIS
2018-08-16


Vardadienius švenčia:


Šiandien:




(prognozes.lt) (kuzmarskis.lt) (vytautus.com)

Pakalbėkim...
Vardas:


Žinutė:






Draugai






MenasSutemos
2008-07-09, 19:19:59
Ramunė Vilutytė


Pradėjo temti, nors buvo dar tik penkta vakaro.
"Kaip nekenčiu rudens...", - šmėstelėjo Rūtos galvoje.
Netrukus ėmė lyti.
"Dieve, aš šiandien turbūt nebenusigausiu pas Mildą...", - dar viena nemaloni mintis sugadino nuotaiką.
Autobusai į Pakalnius tokiu metu jau nebekursavo, o žmogaus, kuris galėtų pavėžėti, nebuvo. Teko keliauti pėstute. Rūta buvo kategoriškai nusistačiusi prieš tranzavimą, tačiau jai atrodė, kad šiandien ryžtųsi sustoti kelkraštyje ir "balsuoti". Bet protas dar bandė kovoti, drausdamas taip elgtis.

Taip žingsniuodama ir kovodama su mintimis nepamatė, kaip važiavęs pro ją automobilis pristabdė, atsidarė langas ir vyriškas balsas šūktelėjo:
- Gal pametėti?
Rūta krūptelėjo. širdis smarkiau suplakė.
- Ačiū, man netoli...
- Panele, tokiu metu ir juo labiau tokiu bjauriu oru pavojinga eiti vienai. Juk negalite žinoti, koks psichas važiuos pro šalį. Galiu paklausti, kur tas Jūsų "netoli"?
- Na, tiesą sakant, iki Pakalnių...
- O, nepatikėsite, bet man į tą pusę. Aš iki Norkūnų. Tačiau tikrai nesunku pavažiuoti pora kilometrų tolėliau.
Rūta šyptelėjo.
- Kad tektų ne pora kilometrų važiuoti...
- Na, tai dar ilgai spyriositės ir šlapsite, ar pagaliau lipsite vidun? - Maloni šypsena ir atviros akys kėlė pasitikėjimą.
Jai rodėsi lyg kažkas būtų perskaitęs mintis ir atsiuntęs pagalbą. Tačiau vidinis balsas vis dar prieštaringai šaukė, kad ji nekeltų kojos į tą automobilį.
- Gerai jau.
Durelės atsidarė ir Rūta šmurkštelėjo vidun. Automobilis pajudėjo.
Mergina atidžiai nužiūrėjo vaikino profilį. Tamsūs plaukai, kiek ji spėjo pastebėti, šviesios, greičiausiai mėlynos, akys, graži šypsena, malonus balsas. Ji jautė sklindantį pasitikėjimą savimi.
- Aš Vitalijus.
- Rūta.
- Tai kodėl taip vėlai nusprendėte keliauti į Pakalnius? Ir dar viena?
Rūta suabejojo, ar verta atsakyti. Bet nusprendė, jog maloniau pasišnekučiuoti nei sėdėti tyloje.
- Taip jau išėjo... Į paskutinį autobusą pavėlavau, nebuvo, kas nuveža, o šiandien vienintelė diena, kai galiu pamatyti draugę, nes rytoj ji išvyksta kelioms savaitėms.
- Ir nebijote eiti viena?
- Na, tiesą pasakius, nelabai. Žinoma, yra šioks toks nemalonus jausmas, bet jau ne kartą esu keliavusi netrumpą atstumą vėlyvu metu.
Užsikalbėjusi net nepamatė, kaip automobilis pravažiavo Molėtų gatvę ir įvažiavo į Pakalnių plentą.
- Žinot, šiandien man pasisekė, kad važiavote pro šalį. Nors paprastai aš nemėgstu keliauti tokiu būdu...
- Pamėgsi.
Rūtą apėmė nemalonus jausmas, kai staiga Vitalijus pradėjo kreiptis "tu". O ir balso intonacija pakito.
- Ar Jums viskas gerai?
- Man? Oi, mažule, geriau nebūna.
- Atsiprašau?
- Atleidžiu.
- Nejuokinga. šaipotės iš manęs?
- Ką tu, ar aš galėčiau, - atsisukęs į ją, maivydamasis greitai sumirksėjo akimis.
- Žinote, gal geriau sustokite...
Rūtą pradėjo imti baimė. Vairuotojas nieko neatsakė.
- Ar girdėjote, ką sakiau? Sustokite, po velnių!
Jos apsimestinis pyktis puikiai išdavė baimę.
- Jei nori, lipk.
- Kas Jums užėjo? Jau geriau būčiau sutikusi kokį psichą nei įsėdusi čia.
- Rinkis žodžius, mažyte.
- Aš tau ne mažytė! Sustok, po galais, išsigimėli!
- Aš tau sakiau rinktis žodžius, kale! Daugiau nebekartosiu!
Pakelta balso intonacija ir grėsmingas žvilgsnis privertė Rūtos širdį daužytis.
Staiga, suvokusi, jog geruoju šis vakaras nesibaigs, ji mikliai atsisegė saugos diržą ir, norėdama iššokti iš važiuojančio automobilio, atidarė dureles. Tačiau, nespėjusi net jų tinkamai praverti, pajuto stiprų truktelėjimą atgal. Jis laikė jos ranką kietai suspaudęs.
- Uždaryk dureles, kekše!
Kupinomis baimės akimis Rūta atsigręžė į Vitalijų ir, nebežinodama, ko griebtis, laisvosios rankos nagais perdrėskė jo dešinį skruostą. Bandė nagais įsikabinti dar kartą, tačiau vaikinas, užsimojęs ranka, stipriai trenkė jai per veidą. Rūtai apsvaigo galva.
- Ką čia išsigalvoji?! Nevaidink drąsuolės, gerai? Klausyk, būsiu malonus ir duosiu tau patarimą: sėdėk ramiai ir tyliai, aišku? Nė cypt man, girdėjai?
Jis šiurkščiai ją papurtė.
- Kai aš klausiu, atsakyk!
šiek tiek atsigavusi, nors dar jausdama svaigulį, Rūta atsitiesė ir ramiai pasakė:
- Manęs tu nepriversi daryti tai, kas man nepatinka. Aišku?
Vitalijaus akys sužaibavo ir vėl užsimojęs smogė merginai dar kartą. šį kartą ji nurimo, iš antakio pasipylė kraujas.
- Užtilsi, paleistuve, savo ar ne savo noru.
Tuomet jis atvažiavo prie savo namų, beliko tik pasukti į siaurą keliuką ir privažiuoti prie namo. Atsipeikėjusi Rūta surėkė:
- Man ne čia reikia! Paleisk mane, niekše, paleisk!
Ji vėl bandė daryti dureles, tačiau akimirksniu spragtelėjo vidinis užraktas.
- O man reikia čia. Aišku? Ar paaiškinti dar? - Jis grėsmingai į ją pasisuko, priversdamas susigūžti.
- Tu taip lengvai neišsisuksi. Prisiekiu, neišsisuksi. Tu ką, manai, aš taip ramiai sėdėsiu čia ir paklusniai išlipsiu iš mašinos? Nesvajok! Aš pakelsiu tokį skandalą, patikėk, išgirs visi tavo kaimynai ir pagaliau sužinos, kokia išgama gyvena šalia jų!
- Brangute, aplinkui gyvena vien mano draugai. Na, bet aš nuoširdžiai tikiu, kad ir jie norės pasilinksminti, o aš nesu jau toks egoistas, pasidalinsiu tavimi su jais. Juk gero daikto negaila, argi ne? - Jis paniekinamai nusikvatojo.
- Netikiu nė vienu tavo žodžiu, iškrypėli! Jei bandai mane išgąsdinti, žinok, tau nepavyks! Sumautas šunsukis... - Ji tankiai alsavo.
- Gali pabandyti, jei taip nori. Aš laukiu. - Piktdžiugiška ir savimi pasitikinti šypsena privertė patikėti jo žodžiais. - Na, lipk. Mes jau atvažiavome.
Žaibiška mintis perskrodė Rūtos galvą. Kai dar kartą spragtelėjo užraktas, atrakindamas duris, Rūta akimirksniu iššoko iš automobilio ir pasileido bėgti. Vietų ji nepažinojo, tačiau pasuko į miško pusę. Baimė suteikė sparnus.
- Stok, kale!
Vaikinas nubėgo paskui. Žinoma, gyvendamas čia jis puikiai pažino mišką, todėl, nukirtęs kampą, lengvai ją pavijo ir pagavo. Rūta ėmė spiegti.
- Paleisk, paleisk, iškrypėli, žiurke tu, paleisk!!
- Sakiau tau skaitytis su žodžiais, - sušnypštė jis ir kumščiu sudavė jai į pilvą. Rūta suklupo ir pradėjo kosėti. Iš akių ištryško ašaros. Vitalijus ją grubiai pakėlė ir ėmė tempti paskui save namo. Rūta nebeturėjo jėgų priešintis, žingsniavo susirietusi ir susiėmusi už pilvo.
- Žiūrėk, aš net tavo rankinę paėmiau.
Jokio atsako.
- Kodėl negirdžiu jokių padėkos žodžių, kekše?
Rūta tylėjo. Vitalijus skėlė jai antausį.
- Na?
- Ačiū...
- Ką? Nieko negirdžiu. Garsiau!
- Ačiū! - Su ašaromis akyse išrėkė jam į veidą.
- Ką aš matau? Mūsų drąsuolė verkia? Ne, negali būti! Čia kažkas ne taip... - Atvirai šaipydamasis nusitempė ją į namus, užrakino paskui save duris ir ištraukė raktą.
- Žinai, čia tam, kad niekas mums netrukdytų. Juk pasitaiko visokių... psichų... - Jis ėmė kvatoti.
Rūta nebepratarė nė žodžio, tačiau susitvardė ir neleido nuriedėti nei vienai ašarai. Kad ir kaip ji spyrėsi, Vitalijus jėga užvilko ją laiptais aukštyn.
- Na, štai ir atkeliavome. Jauskis kaip namie. - Atrodė, kad akimirkai sugrįžo tas vaikinas, kuris maloniai siūlėsi pavėžėsiąs.
Jis lėtai prisiartino, delnais suėmė jos veidą ir pakėlė. Atidžiai pažvelgęs į išsigandusias akis, tarė:
- Žinai, o tu graži. Ir netgi labai. - Netyčia palietė prakirstą antakį ir Rūta neramiai pasimuistė. - Oi, atsiprašau, skauda? - Jis pabučiavo antakį.
Tada pasilenkė ir bandė pabučiuoti, tačiau Rūta įkando jam į lūpą.
- Ach tu šitaip... O aš galvojau, kad susitarsime gražiuoju. Na ką, tavo noras - man įsakymas, - dar vienu smūgiu jis pargriovė ją ant lovos.
Prakirto lūpą. Tvirtai užgulė ją, neleisdamas muistytis ir nulaižė pasirodžiusį kraują. Rūta pasišlykštėjusi užsimerkė. Jautė, kaip baimė lėtai nusileido kažkur į skrandį. Vitalijus liežuviu įsiskverbė į jos burną, tačiau Rūta sukando dantis. "Psichas" atsitraukė ir pažvelgė nieko gero nežadančiu žvilgsniu.
- Matau, aš tau per geras. Vis dar nesinori gražiuoju? - šaltas balsas stingdė.
Vaikinas vėl pabandė ją pabučiuoti, šįkart mergina pasidavė. Jis įsijautė kaip reikiant. Pradėjo slinkti žemyn, kaklu...
- Nedrįsk!
Rūta ėmė muistytis iš visų jėgų ir, ištraukusi rankas, bandė priešintis. Tačiau Vitalijus jas užlaužė ir toliau darė savo. Jis staigiai paleido rankas, ir net nespėjus susivokti, perplėšė jos megztuką. Automatiškai rankos puolė į gynybą, tačiau veltui. Viena ranka vėl jas užlaužęs, kita skaudžiai suspaudė krūtis. Rūta aiktelėjo.
- Patinka, ar ne?
Slinkdamas žemyn pilvu, išplėšė kelnių sagą, greitai patraukė užtrauktuką žemyn ir ėmė nekantriai mauti kelnes. Rūta bandė spardytis, bandė ištraukti rankas, tačiau veltui. Jų jėgos nebuvo lygios, o ji silpo. Prityrusiu judesiu jis nutraukė kelnes, ištraukė kojas iš kojinių. Mergina liko tik su apatiniais.
- O tavo kūnas puikus... - Glamonėdamas pasakė. - Tokių retai pasitaiko.
Rūta tylėjo sukandusi dantis. Drebėjo visu kūnu.
- šalta? - Piktdžiugiškas balso tonas dar labiau gąsdino. - Nesijaudink, sušildysiu... Tik palauk...
Viena ranka Vitalijus atsegė liemenėlę, mikliai pakišęs ranką po nugara, ir tiesiog plėšte nuplėšė kelnaites. Likusi visiškai nuoga, Rūta sukaupė paskutines jėgas ir išsimuistė iš jo glėbio. Atsivėdėjusi trenkė per veidą ir nustūmusi bandė atsistoti. Vitalijaus akyse pasirodė pykčio kibirkštėlės, jis giliai įkvėpė ir, pagriebęs merginą, šįkart skėlė jai tokį antausį, kad Rūta neteko sąmonės.
Kol gaivelėjosi, Vitalijus spėjo nusirengti. Aplinkui mėtėsi drabužiai, pagalvė buvo ištepta Rūtos krauju. Sunkiai pramerkusi akis, ji prieš save išvydo nuogą vaikiną.
- O dieve... Tu nesveikas... - Tyliai ištarė.
Jis staigiai užgulė ją. Silpnu balsu Rūta pasakė:
- Prašau... Paleisk... Maldauju... - Ašaros veržėsi iš jos akių.
- Tu tuoj prašysi, kad aš nesustočiau.
Vitalijus grubiai ją pabučiavo, rankomis glostė kūną, skaudžiai maigė ir kandžiojo krūtis, keliskart nusileido žemiau bambos... Papilvėje Rūta pajuto tvirtėjantį "falą".
Alsuodamas lyg žvėris, jis bandė praskėsti kojas, tačiau Rūta priešinosi iš paskutiniųjų. Bet dar vienas smūgis ir kūnas pasidavė... šiurkščiai į ją įėjęs, Vitalijus įsitempė. Rūtą nutvilkė skausmas. Greitai judėdamas, Vitalijus bandė įsiskverbti vis giliau. Mergina jautė gyvulišką jo norą ir jėgą. Priešintis nebebuvo prasmės...
Ašaros plovė ir plovė skruostus, o ji tegalėjo tik gulėti kaip lėlė ir laukti, kada pagaliau jis pasitenkins. Tačiau lyg nuspėdamas jos mintis, Vitalijus tyčia neskubėjo. Matydamas jos kančias, jautė dar didesnį malonumą.
Staiga sustojęs, jis ištraukė "falą". Rūta pažvelgė ašarotomis, baimės pilnomis akimis. Išjuosęs iš netoliese besivoliojančių kelnių diržą, mėgino už nugaros surišti rankas, tačiau ji nepasidavė. Nebesugebėjusi išsilaisvinti, įkando jam į petį. Vitalijus riktelėjo ir, įsiūčio pagautas, trenkė jos galvą į metalinę lovos atkaltę. Rūtai sumirgėjo ir aptemo akyse, bet sąmonės ji neprarado. Dabar jau lengvai surišęs ir suveržęs rankas, laisvąjį diržo galą pririšo prie lovos taip, kad merginos galva remtųsi į atkaltę.
Vitalijus priartėjo prie jos veido, organas buvo tiesiai jai prieš burną. Išplėstomis akimis į ją žiūrėdamas, jis išleido garsą, panašų į urzgimą.
- Dieve... - Prasimerkusi sušnibždėjo Rūta. - Nereikia... ne...
- Išsižiok.
Rūta lėtai papurtė galvą.
- Prašau, nereikia... - Akis užplūdo nauja ašarų banga.
- Liepiau tau žiotis! - Jis skaudžiai sugriebė jos žandikaulį, neleisdamas susičiaupti ir grūste įgrūdo savo "falą" jai į burną.
- Čiulpk!
Vitalijus sugriebė jai už plaukų ir, lošdamas jos galvą, užriko:
- Čiulpk, kale! Daryk, kaip liepiu, jei nori likti gyva!
Rūta suspaudė lūpas ir pabandė judėti. Liedama ašaras, springdama ir žiaukčiodama iš pasišlykštėjimo, ji darė tai, kas buvo liepta.
- O taip, mažyte, taip... Aaach... Greičiau... Taaaip... - Mėgaudamasis Vitalijus toliau balsu dūsavo, o burnoje Rūta jautė vis tvirtėjantį jo organą, suprasdama, kad jai į burną tuoj išsilies sėkla. Ji sukaupė visą drąsą ir sukando varpą. Vitalijus suriko nesavu balsu ir pradėjo daužyti merginos galvą į lovos atkaltę tol, kol ji nusidažė krauju.
- Tai kekšė...
Rūta jau nebejautė, kaip norėdamas nurimti, jis pasinaudojo suglebusiu ir stingstančiu merginos kūnu ir vis dėlto pasistengė užbaigti jos viduje. Suprakaitavęs ir tankiai alsuodamas, Vitalijus atsitraukė. Nors ji ir nebegalėjo išgirsti, jis sušnibždėjo jai į ausį:
- Patikai tu man, ne tik už neblogą skylutę, bet ir už savo drąsą. Bet... Pati kalta.

Daugiau autoriaus straipsnių
Paleidžiu...
Sutemos
Viskis
Sudužęs pasaulis

Įvertinimas
Įvertinimas:
3
Jau įvertino: 1189

Įvertink!

Komentarai [ 2 ]
2008-07-11, 17:21:33
Ramunė rašo:
Ai gi, ne profas vis dėl to rašė
2008-07-09, 20:36:01
PsD rašo:
Įdomus rašinys, įtraukiantis toks Tik per daug sterilus. Man asmeniškai tikrai nesiderina tokia tematika ir toks žodynas. Netinka ir viskas. Žmonės, tikri gyvi žmonės kasdien taip nėšneka.
Tik toks mažytis komentaras

Vardas:


E-pašto adresas:


Tekstas:





 


Jaustukai:







Komentarų taisyklės

1. Stenkitės rašyti LIETUVIŠKAI.
2. Draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius.
3. Gerbkite kitų nuomonę.
4. Privaloma įrašyti savo tikrą e.pašto adresą.
5. "Utenos jaunimo" redakcija neatsako už vartotojų komentarus.
6. Už komentarą atsako ir prisiima visą atsakomybę pats autorius.
7. "Utenos jaunimo" redakcija pasilieka teisę esant reikalui pakeisti komentaro turinį.

Nesilaikant šių taisyklių komentarai bus ištrinti be papildomo perspėjimo.
Vėliau pretenzijos nebebus priimamos.
Copyright © Utenos jaunimas, 2008m. Naujienos | Apie mus | RSS | Kategorijos