• Utenos Ekonomikos ir Kompiuterijos Klubo rengiamas laikraštis Utenos apskrities jaunimui •
 
Apklausa
Kokia tema Jums yra aktualiausia?

Utenos miesto naujienos
kelionių, išvykų įspūdžiai
mokslas, studijos
jaunimo organizacijų veikla
kita


KETVIRTADIENIS
2018-02-22


Vardadienius švenčia:


Šiandien:




(prognozes.lt) (kuzmarskis.lt) (vytautus.com)

Pakalbėkim...
Vardas:


Žinutė:






Draugai






MenasViskis
2008-07-08, 17:10:24
Ramunė Vilutytė


- Gerai pasilinksmink, brangusis. Žinok, kad tave labai labai myliu!
- Ačiū, mieloji. Tu esi nuostabiausia! Negalėčiau gyventi be tavęs...
- Gerai, gana plepėt, tavęs turbūt jau laukia draugai. Na, iki, bučkis! Nepamiršk,
rytoj visa diena skirta man.
- Mažute, negalėčiau tokio dalyko pamiršti. Aš ir šiandien svajoju su
tavim susitikt, bet jei jau tu nenori eiti kartu...
- Na, gana, sakiau jau, tau reikia ir su savo draugais pabūti. Dėl manęs
nesijaudink, aš "panas" pas save pasikviečiau ir mes paišdykausim...
- Hm, žiūrėk, kad tik panos būtų...
Rūta pertraukė jį:
- Viskas, man jau skambina į duris! Myliu!
- Ir aš tave myliu, karštai bučiuoju!
Vos tik Vitalijus spėjo pasakyti šiuos žodžius, išgirdo pypsėjimą.
- Na, keliaujam, "Arena" mūsų laukia. - Karolis jau neramiai mindžikavo.
- Eime. Pašėlsim, kaip seniai to nedarėm.
Vaikinų šešetukas patraukė į piceriją.



"Arenoje" buvo susirinkę nemažai žmonių. Garsiai grojo nebloga muzika,
salėje šoko merginos. Atėję vaikinai užėmė barą. Tarp jų girdėjosi juokas, balsai, rimti ir šmaikštūs pokalbiai, nuskambėdavo vienas kitas juokelis, anekdotas. Visi kaip susitarę užsisakė "Sobieski", kaip kažkuris pajuokavo - pradžiai. Netrukus butelis ištuštėjo, nors vaikinus tai nelabai paveikė.
- Kas už antrą? - šypsodamasis šūktelėjo Darius.
Visi kaip vienas surėkė:
- Aš!
- Ei, Vitalka, kaip su Rūta einasi? Kada gi vestuvės? - Linksmai žybtelėjo
Pauliaus akys. - Aš mielai sutikčiau pabroliu pabūti!
- Eik tu, šmaikštuolis gi atsirado. Jei rimtai kalbam, sekasi puikiai. Kitokių žodžių situacijai nusakyti nėra. Tiesiog niekada dar nebuvau toks laimingas. Myliu ją, atvirai tau sakau, o ji myli mane.
- Na, "biče", matosi, įklimpai iki ausų. Mano nuomone, jūs puiki pora. Žinai, kai Rūtą pirmąkart pamačiau, pagalvojau: "na ir pasikėlusi". Bet pabendravus pasirodė mielas žmogus. Pasisekė tau, kad man tokia...
- Cha, pasvajok, - Vitalijus juokdamasis parodė špygą Pauliui ir išmaukė dar vieną stikliuką.
- Ko ten čiulbat kaip bobos dviese? šiaip gal mes visi čia atėjom, a? - Pyktelėjo Andrius.
- Gerai gerai, nuleisk garą. Pasakojo Karolis jums, kokią mašiną įsikirto?
Visi staigiai sužiuro į Karolį.
- Ai, čia jis bando nuo savęs dėmesį nukreipt.
- Davai, papasakok gi draugams, kokie ratai, - Vitalijus prunkšdamas išgėrė.
- Oi oi, tipo tik tau visada sekasi. Na ką, žodžiu, nuvariau mašinų turgun, žiūriu, "Calibra" balta stovi. Galvoju, gerai būtų tokią turėt. Ir kaina super - 2000 eurų.
- Tai už tokią kainą bent ratai buvo pridėti? - kikendamas paklausė Sergejus. Visi pasileido kvatoti.
- Eikit jūs...
- Gerai gi, šiaip tik, varyk toliau.
- Apžiūrėjau, davė pavažiuot, sakau, o kas man, imu. Parvariau namo, sakau jau Vitalijui paskambinsiu, parodysiu, tik žiūriu šonas įbrėžtas, keleivio pusėj diržas neveikia, salonas dar gale pradegintas, padangos "suvarytos"... Prasikeikiau žinokit juodai.
- Tai kas tu, aklas kiba? Reikėjo jau kurį iš mūsų pagalbon pasikviest.
Visi vėl pradėjo juoktis.
- Ai, papasakok gi jum ką...
- Viskas ore, nėra ko imt į galvą, būna visiem, - bandė guosti Darius.
- Aišku, "neimk galvon, imk burnon"!
- Ir paimsiu!
šįkart kvatojo jau visi.
Po valandos buvo ištuštinti keturi degtinės buteliai. Vaikinų akys linksmai
žybčiojo, kuriam ne kuriam pynėsi liežuvis.
- Eime pašokti, - pasiūlė Vitalijus.
Visi pakilo ir lėtai nužingsniavo į šokių aikštelę. Svirduliuodami ir rodydami
vienas į kitą pirštais, kvatojo, bandė šokti, nors jų judesiai labiau priminė sužeistųjų mosikavimą. Kai jau priduso, grįžo prie baro ir užsisakė dar kokteilių.
- Žiūrėk, Vitalka, ta juodaplaukė kaip tave stebi, nematei? Žiūrėjo visą laiką, kol mes čia durniavom.
- Eik, gal net ne į mane.
- Atsisuk ir pats pažiūrėk.
Atsigręžęs Vitalijus sutiko žavios juodaplaukės žvilgsnį. Ji jam šyptelėjo.
- Ė, bet visai nieko tokia, ką? - sužybsėjo Pauliaus akys.
- Ką aš žinau, gal ir "baika"... Bet su Rūta nepalyginsi, - Vitalijus parodė liežuvį.
- Gerai gerai, niekas tau jos ir neperša, o man galima... - Paulius vėl atsigręžė į merginą.
- Kas tu, nematai, kad jau į Vitalką žvairuoja? Tos mergos jau tokios, jei pasirinko vieną, kiti tikrai nebus jai įdomūs. Sekasi gi kai kuriem... - su pavydo gaidele balse pasakė Andrius.
- Ai, varau parūkyt. Gal dar lauke kokių mergų bus. Kas su manim?
Visi pakilo, išskyrus Vitalijų.
- O tu čia ko? Aaa, liksi su ta juodaplauke...
- Nenusišnekėk, matai, malonu man žiūrėt į jus rūkančius ir uostyt jūsų dūmus.
- Oigi, ponas nerūkantis, atleiskite už įžeidimą.
- Varykit tik greičiau, - juokaudamas užsimojo ir vaikinai, vaidindami išsigandusius, nubėgo laiptais žemyn.
Vitalijus lėtai gurkšnojo savo kokteilį, kai pajuto, kad kažkas prisėdo šalia.
Atsisukęs išvydo tą pačią juodaplaukę.
- Labas. Gražiai šoki. Aš Kamilė.
- Sveika. Dėkui, jei tą staipymąsi šokiu galima pavadint, - šypsodamasis atsakė. -Aš Vitalijus.
- Malonu susipažinti... Dar ilgai žadat čia būt?
- Na, priklausys nuo to, kiek ilgai pastovėsim ant kojų, - vėl pašmaikštavo jis.
- Aišku... O... gal aš galėčiau pakviesti tave pašokti?
- Žinai, gal geriau ne. Dar netyčia tau kojas numindysiu.
- Suprantu tai kaip atsisakymą...
- Būtent.
- Na, ką gi, gaila. Labai sutrukdysiu, jei pabūsiu čia kurį laiką?
- Žiūrint kaip ilgai. - Vitalijus šyptelėjo.
- Koks šmaikštuolis tu. Pasirodo ne tik gražus, bet ir sąmojingas... - Kamilė svajingai į jį pažiūrėjo.
- Na jau, kam tos gėlės, manęs juk nepažįsti.
- O aš nieko prieš pažinti tave artimiau... - Beveik sukuždėjo ji ir padėjo savo ranką ant jo plaštakos.
Vitalijus atsargiai ištraukė savo ranką.
- Klausyk, aš nevienišas. Turiu merginą ir kitų man nereikia.
- Nebūk jau toks kategoriškas. Juk pokalbis - ne nuodėmė.
- Taip, pokalbis, bet ne lietimasis.
- Atsiprašau... aš nepajutau net... Tikiuosi, nesugadinau tau nuotaikos.
- Ne, nesijaudink.
- Žinai, o tokių kaip tu reta... Išvaizdus... Tvirto sudėjimo... Protingas... Atsidavęs...
- Koks tavo tikslas?
- Nesupratau?
- Ko tu sieki man tai sakydama?
- Aš.. tiesiog pagalvojau... - Ji pasilenkė prie Vitalijaus ausies ir sušnibždėjo, - kad kartais atsipalaiduoti ir pasilinksminti - nėra nieko baisaus... - Kamilės ranka palietė jo skruostą.
Vitalijus žaibiškai atitraukė ranką ir piktai į ją žvilgtelėjo.
- Tau neatrodo, kad eini per toli? Ar negirdėjai? Aš turiu merginą ir ją myliu.
- Atleisk. Nesusivaldžiau. Ne kiekvieną dieną tokių sutinku. Gal galiu ištaisyti savo klaidą ir tau pastatyti?
Vitalijus nieko neatsakė. Kamilė nuėjo į kitą baro galą, kur stovėjo barmenas.
- Duokit man ko nors stipraus.
- Viskis tiks?
- Taip, su ledu.
Akimirskniu gėrimas buvo paruoštas.
- Ačiū.
Kai barmenas pasišalino, Kamilė iš kišenės išsitraukė mažytę ampulę, mikliai nulaužė viršūnėlę ir (apsidairiusi ar niekas nemato) jos turinį supylė į gėrimą. Grįžo atgal.
- štai, tikiuosi patiks. Tikrai dar kartą atsiprašau... Gal alkoholis ir karštis taip mane paveikė.
- Nereikia.
- Prašau. Tikrai nuoširdžiai noriu nors šiek tiek išpirkti savo kaltę.
Metęs į ją skvarbų žvilgsnį, Vitalijus paėmė taurę.
- Na, už pažintį...? - Kamilė šyptelėjo.
- Už pažintį... nors ir labai keistą, - vienu mauku jis išgėrė viskį. - Oho, ko čia man atnešei? Siaubas, prieš išgerdamas net nepasiteiravau.
- Viskis. Senas geras viskis. Dar?
- Ne, gana man jau šiandien. Turbūt sulauksiu draugų ir keliausim iš čia.
- Gaila... Tikrai, atsiprašau dar kartą. Gero vakaro tau ir sėkmės!
- Tau taip pat, - abejingai atsakė Vitalijus.
Kai Kamilė nužingsniavo, vienas po kito atėjo jo draugai.
- Na, nenuobodu buvo? O kur ta "juočkė"?
- Žinokit, buvo priėjusi prie manęs, bandė kadrint, bet pastačiau ją į vietą. Tai net už atsiprašyną viskio nupirko.
- Ė, vaikine, matosi, kritai jai į akį.
- Kas čia yra, karšta pasidarė...
- Tai aišku, pažiūrėk, kiek viskis laipsnių turi.
- Ne, kažkaip keistai jaučiuos... bet ne nuo laipsnių... einu gal dabar aš į lauką, noriu atsigaut bent kiek.
- Va va, kai mes siūlom, tai neina, o dabar, atseit, jau negera.
- Baikit, rimtai kažkas yra. Jaučiu namo tuoj varysiu.
- Ir naktį praleisi apsikabinęs klozetą. - Vaikinai ėmė juoktis.
Vitalijus numojo ranka ir nusileido prie išėjimo.
Lauke buvo šilta, pūtė lengvas, gaivus vėjelis. Jis atsisėdo ant suoliuko ir pasirėmė galvą.
- Negerai jautiesi?
Pakėlęs akis, išvydo Kamilę.
- Vėl tu? Gal tu mane seki ar ką?
- Liaukis, tiesiog išėjau pakvėpuoti grynu oru, draugės nenorėjo kartu, tad teko ateiti vienai.
Nuskambėjo gana įtikinamai.
- Tai jau keliausi namo?
- Greičiausiai. Po tavo gėrimo kažkaip sukasi galva. Gal įpylei man ko? - Vitalijus pažvelgė į Kamilę ir nusišypsojo.
- Malonu, kad dar gali juokauti. Klausyk... gal tave pavėžėti? Aš beveik negėriau, o ką gėriau, jau seniai išgaravo. Juk tokios būklės neisi vienas.
- Yra tam taksi...
- Liaukis, man nesunku. Toli gyveni nuo čia?
- Ne itin. Krašuonoje.
- Tai sutinki?
- Bala nematė. Jei tavo automobilį pasieksiu ir neužmigsiu jame.
- Nesijaudink, pažadinsiu. Juk gal neleisiu nepažįstamajam miegoti savo automobilyje, ar ne? - šyptelėjo ji.
- Na, greičiausiai...
- Eime.


Kamilė gyveno Aukštakalnyje. Kol jie važiavo, Vitalijus snūduriavo ir net nepastebėjo, kad automobilis važiuoja visai ne į tą pusę. Sustojusi prie daugiaaukščio, ji užgesino variklį, atsargiai papurtė Vitalijų. šis staigiai prabudo.
- Jau atvažiavom?
- Klausyk, aš namie palikau techninės apžiūros taloną. Tuoj pasiimsiu, nes šiandien gali stabdyti. Gali palydėti? Kažkaip nejauku man eiti vienai tokiu metu.
- Žinoma.
Abu išlipo iš mašinos, Kamilė ją užrakino. Pasuko link artimiausio pastato ir įėjo į laiptinę. Užlipę į antrą aukštą, pasuko prie kairiausių durų, mergina mikliai jas atrakino, žvilgsniu pakvietė Vitalijų užeiti ir, kai abu įėjo, užtrenkė duris.
- Aš greitai, palauk. Jei nori, gali eiti į mano miegamąjį, jis dešinėje, štai ten. Jei pažadi neužmigti.
- Gal geriau pabūsiu čia, nes pažadėt negaliu.
- Oi tu, šmaikštuoli.
Įjungė šviesą. Vitalijaus vyzdžiai buvo išsiplėtę, į šviesą net nereagavo.
- Aš jau net geriau jaučiuosi. Keista.
- Matai, mano namų aplinka teigiamai veikia, - koketiškai sukikeno ji.
- Pastebėjau...
Kamilė ėjo pro šalį, kai Vitalijų netikėtai užplūdo keistas jausmas. Užuodęs jos kvapą, jis pajuto, kaip galvoje ėmė tvinkčioti. Karštis užplūdo ir papilvę. Pats dar gerai nesuvokdamas, ką daro, čiupo Kamilę už rankos ir prisitraukė. Delnu perbraukė per jos akis, skruostą, lūpas. Ranka nuslydo žemyn, jos krūtine, pilvu ir sustojo ant užpakalio. Mergina žiūrėjo į jį, bet nepratarė nė žodžio, puikiai žinojo, kokia geidžiama dabar yra, pabandė išsilaisvinti, tačiau tvirtos rankos neleido. šyptelėjo. Vitalijus pasilenkė prie lūpų ir įsisiurbė į jas, rankos pačios atsegė palaidinės sagas, kelnių užtrauktuką, vikriai jas numovė žemyn. Ištraukė kojas iš batelių ir kelnių. Netikėta, tačiau prisiminęs, kur yra miegamasis, lėtai ją stūmė ten. Likusi vienais apatiniais ir Kamilė ėmėsi veiksmų: nuvilko jo marškinėlius, taip pat atsegė džinsų užtrauktuką, nuavė batus, numovė kojines ir kelnes. Abu liko pusnuogiai. Vitalijus, kai abu jau buvo miegamajame, lėtai paguldė Kamilę ant lovos. Visą laiką nenustojo bučiavęs. Rankos atsegė liemenėlę, atsargiai ją nuėmė, nuslydo žemyn, taip numaudamos kelnaites... Mergina taip pat paliko jį nuogą. Nevaldomas karštis vis plūdo ir plūdo į kūną, suteikdamas žvėriškos jėgos. Jis išbučiavo Kamilės kaklą, krūtis, pilvą... Tada staigiai ir stipriai įsiskverbė vidun... Jos aiktelėjimas privertė smarkiau judėti... Kupinas geismo, Vitalijus ritmingai judėjo, kol prakaitas išpylė abiejų kūnus... Malonumas užgožė viską, nesimatė piktdžiugiškos Kamilės šypsenos ir žvitrių akių... Jos aimanos, šįkart nesuvaidintos, augino gyvulišką aistrą ir norą skverbtis vis giliau. Kamilė užsimerkė, tačiau šypsena nuo jos veido nedingo... Dūsavimai "užvedė" ir ją, todėl pati įsijautė taip, kaip dar niekad nebuvo... Galų gale, Vitalijus balsu atsiduso ir baigė, kūnas buvo šlapias ir virpėjo...
- Dieve... Tu nuostabus. Man dar niekada nebuvo taip gera... - Suskambėjo nuoširdumo gaidelės.
Vitalijus, nuo jos atsitraukęs, nusisuko ir kietai užmigo. Kamilė, paglosčiusi jo nugarą, atsikėlė ir, eidama į vonią, dar kartą į jį atsigręžė.
- Tu esi mano... - Pasakė pati sau ir nuėjo nusiprausti.



Ryte į kambarį plūdo šviesa. Pažadintas Vitalijus sunkiai atmerkė akis. Keista, tačiau nei pykino, nei galvą skaudėjo. Tik neapleido nemalonus jausmas. Pasukęs galvą, suvokė to jausmo priežastį. šalia ramiai ir giliai kvėpavo Kamilė. Kūną nutvilkė šaltukas.
- Dieve mano... Tai ne sapnas... Ką aš padariau... Kodėl...
Jis puikiai viską prisiminė. Viską, išskyrus tai, iš kur atsirado tas nenumaldomas geismas. Atsargiai pakilo iš lovos, susirinko savo drabužius, apsirengė, apsiavė, ir, tyliai atidaręs bei uždaręs duris, išėjo. Lipdamas žemyn, išsikvietė taksi. Kai geltona mašina privažiavo, pasakė:
- Kudirkos 40.
Taksistas atlaidžiai pažiūrėjo į susivėlusį Vitalijų ir pradėjo važiuoti.
- Prasta naktis?
- O taip. Prasčiausia mano gyvenime.
- Pasitaiko...
Toliau likusį kelią supratingai tylėjo.
Važiuojant suskambo telefonas. Rūta. Vėl nutvilkė šaltukas.
- Labas rytas, na, neprikėliau? - kitame gale skambėjo džiugus balsas.
- Ne, ką tu, kaip tik jau aš važiavau pas tave... Nieko prieš?
- Važiavai? Juk mūsų namus tik keliolika metrų skiria. Tai tinginys.
- Pažįsti juk mane. Nieko prieš, kad pas tave atvažiuosiu?
- Kas tau? Aišku, kad ne! Laukiu tavęs. Labai pasiilgau ir myliu. Gerai, iki, einu tau paruošiu stipresnės kavos, - sukikenusi padėjo ragelį.
- Iki, mieloji. Dieve mano...
Atvažiavo gana greitai, Vitalijus sumokėjo ir išlipo.
- Geros kloties Jums.
- Ačiū. Prireiks...
Bėgomis užlipo į trečią aukštą ir paskambino į duris. Jos akimirksniu atsidarė ir tarpduryje pasirodė visa švytinti ir kaip niekad graži Rūta.
- Nagi, užeik, ar taip ir vėpsosi.
- Dieve, mažute, aš taip tave myliu. Tu esi nuostabiausia, žinok tai...
- Malonu girdėti. O kur mano bučkis?
Vitalijus pakštelėjo jai į lūpas.
- Ėėė, kas taip sveikinasi...
- Nepyk, noriu nusiprausti ir išsivalyti dantis. Galiu?
- Žinoma. Pasiimk rankšluostį. Kas tau? Neatrodo, jog būtum gerai praleidęs vakar vakarą...
- Na, praleidau gana gerai... tiesiog... - žodžiai strigo gerklėje. - Pasiilgau tavęs. Labai.
- Ach, koks tu saldžialiežuvis. Keliauk. Jei nori, ateisiu tau padėti... - Jos akys valiūkiškai žybtelėjo.
- Sutinku, mano karaliene... - Ją pabučiavo ir nuskubėjo į vonią.
Netrukus atėjo ir Rūta. Vitalijui karts nuo karto vis šmėstelėdavo praeitos nakties vaizdiniai. Jautėsi ir elgėsi kaip nesavas.
- Ei, mylimasis, tau kažkas yra ir nebandyk gintis. Tu kažkoks... išsiblaškęs. Ar tikrai viskas gerai? - susirūpinusi paklausė Rūta.
- Mergyte mano, jei rimtai, nelabai gerai jaučiuosi aš, dėl to toks... - Vitalijus giliai įkvėpė ir užsimerkė, kad paslėptų meluojančias akis.
- Na, nieko, pagydysiu aš tave. Gal šiandien ir nebeinam niekur?
- Liaukis, aš kaip tik mielai pasivaikščiosiu. Ir dar su tavim.
- Na, renkis, ko lauki? - Ta mylinti šypsena šiek tiek atpalaidavo.
Vonioje turškėsi gerą valandą, o išėjo abu šlapi.
- Jaučiuosi kaip naujai gimęs. Tavo dėka, - Vitalijus tvirtai suspaudė Rūtą savo glėbyje ir karštai ją pabučiavo.
- Na, štai, pagaliau ir sulaukiau. Myliu tave. Labai. - Rimtas rudų akių žvilgsnis vėl privertė nemaloniai sudilgčioti viduje.
- Ir aš tave myliu... Beprotiškai. Žinok, kad, jei kas atsitiktų, amžinai tave mylėsiu.
- Kas čia dabar? Baik tu, kas jau mums atsitiks. Tikra meilė nugali visas kliūtis. Tiesa?
- Žinoma. Nepyk, kažkas užėjo. Amžinai kartu?...
- Amžinai amžinai... - Rūta prie jo prisispaudė visu kūnu, o jų lūpos susiliejo į ilgą ir aistringą bučinį.
- Viskas, eime kavos išgerti. Neišsiblaivysi iki galo taip.


Išgėrę kavos, pasišnekučiavę, jiedu išėjo į lauką. Diena buvo labai graži. Nors saulė švietė itin ryškiai, tačiau karšta nebuvo.
- Keliaujam prie ežero? Pasėdėsim, pasigrožėsim vaizdais ir vienas kitu.
- Žinoma, brangioji. Kur tik panorėsi. Prie kurio norėtum?
- Aš prie Užtvankos. Netingėsi?
- Jei atvirai, tai tingėsiu eiti pėsčiomis. Važiuojam.
- Gerai jau, nusileisiu tau šį kartą. - Vitalijų apdovanojo meilės kupinu žvilgsniu.
Porelė paėjėjo truputį iki kiemo, kur stovėjo Vitalijaus automobilis, įsėdo ir nukūrė ežero link.
Ten žmonių visiškai nebuvo.
- Kas čia visiems pasidarė? Tokia diena, o taip tuščia.
- Atmink, kai kurie dar ir darbus turi.
- Ai ai, džiaukis, kad laisvų dienų gavai. Na, eime. Aš į kavinę užlėksiu, norėčiau ko gaivaus. Tau ko nors nupirkti?
- Eisime abu, lėlyte mano. Neišsisuksi.
Pavydo verta pora nuėjo į kavinę, Rūta pasiėmė skardinę sidro, o Vitalijus - mineralinio. Nuėjo prie pat ežero kranto, pasitiesė pledą ir susėdo. Vitalijus apkabino Rūtą, sėdėjo ir žiūrėjo į tolį, į raibuliuojantį vandenį. Staiga Rūta atsisuko į jį, ir skvarbiai žiūrėdama į akis, pasakė:
- Žinai, noriu tau pasakyti, kad myliu tave. Bet ne paprastai, o nuoširdžiai ir taip, kaip niekas nemylėjo ir nemylės. Noriu praleisti su tavim visą gyvenimą, žinau, kad visada būsim laimingi. Svarbu, kad kartu. Mažuti, tu esi man pats pats brangiausias šioje Žemėje, be tavęs man nieko nereikia. Už tave savo gyvybę galiu atiduoti...
- Dieve, Rūta, tu nepakartojama. Man taip gera su tavim, taip gera girdėti šiuos žodžius... ir aš tave taip pat myliu, man taip pat esi reikalinga ir... - Jis nespėjo užbaigti minties, nes suskambo jo mobilus.
- Klausau.
- Labas, gražuoliuk. Kaip tu? Pasiilgau jau tavęs.
- Ko nori?
- Na, argi gražu po tokios nakties taip kalbėti su manimi? Žinok, noriu tave pamatyti... ir ne tik pamatyti...
Vitalijus padėjo ragelį. Jo veidas apsiniaukė.
- Angeliuk, kas tau? Kas čia buvo?
- Ai, viena tokia psichė. Atsimeni, kur sakiau, turėjau paną, kuri galvojo, kad ją dėl tavęs palikau? Tai va, čia ta. Nesuprantu, ko dabar jai prireikė.
- Ko norėjo?
- Susitikti, sakė pasiilgo. Bet nesuprantu aš jos. Negaliu, sunervino.
- Baik gi, katinėli, pamiršk. Dabar esi su manim ir galvok apie mane. Kas gi, branguti mano?
- Nežinau, nervina mane toks elgesys. Reikia čia.
- ša... - Rūta švelniai jį paguldė ir taip pat švelniai pabučiavo. - Žinai ką, eime ten, kur Laumės akys yra. Juk taip gražu.
- Eime, mažute.
Lėtai, susikibę už rankučių nužingsniavo pieva, kol pasiekė medinį tiltelį. Perėjo jį. Rūta vidury aukštos žolės patiesė pledą ir prigulė.
- Juk net Laumės akių nepriėjom.
- Eikš čia, šalia manęs...
- Su mielu noru!
Kai jis atsigulė, Rūta jį apsikabino, ėmė atsargiai bučiuoti, pamažu įsijautė. Atsargiai pakišo rankutę po marškinėliais ir taip pat atsargiai juos nuvilko.
- Rūta...
- Tššš... - Ji pirštuku užspaudė jo lūpas. Akyse žibėjo geidulio liepsnelės.
Bučiuodama jį pamažu, labai lėtai numovė kelnes ir apatinius. Vitalijus kiek sutriko. Jam vėl prieš akis šmėstelėjo prakeiktoji naktis. Ir dar tas skambutis... Tačiau jis pasistengs. Dėl Rūtos. Tvirtai užmerkė akis, giliai įkvėpė ir atsimerkė. Prieš save matė brangų ir mylimą veidą. Vitalijus parvertė Rūtą ant nugaros, kaip ir ji, lėtai nurengė, kol abu liko nuogi.
- Aš noriu tavęs. - Jo balsas buvo labai rimtas.
- Žinau, aš taip pat...
Vaikinas švelniai užgulė ją, rankomis glamonėdamas nuostabų kūną. Visą laiką žiūrėjo į akis. Su bučiniu Rūta pajuto jį savyje. Vitalijus lėtai, atsargiai ir švelniai judėjo.
- Myliu tave... - Sukuždėjo ji.
- Ir aš tave myliu... - Vitalijus padėjo savo galvą ant jos peties taip, kad ji nematytų jo veido. Jis jautė, kaip merginai gera. Su kiekviena aimana krūtinę vis labiau slėgė akmuo. Jis judėjo vis greičiau.
- Dieve, kaip gera...
Vitalijaus akis sudrėkino ašaros, nors jautė malonumą, kaltė neleido užsimiršti. Pirmąkart jis verkė dėl savo kaltės, dėl to, kaip pasielgė. Vaikinas net nepajuto, kaip Rūtos nagai įsmigo jam į odą. Skausmas neprilygo tam, kurį jis jautė viduje. Vitalijus pasistengė, kad Rūtai būtų gera. Neskubėjo. Tačiau vis tiek užbaigė gana greitai. Baigiant ištryško kelios ašaros, kurių jis negalėjo sutramdyti.
- Mažuti, tu nuostabus... - Jau šiąnakt girdėti žodžiai persmeigė kaip peilis. - Kas tau? Tu verki?
- Rūta, man taip gera su tavim, aš taip džiaugiuosi, taip myliu tave...
- Na, kas gi tau, pirmąkart taip...
- Žinok, kai mylėjomės, supratau, kokia man esi brangi ir kaip bijau tavęs netekt...
- Liaukis, taip nebus. - Ji nusišypsojo ir nubraukė ašaras.
Tada atsistojo ir nuoga nubėgo prie upelio.
- Rūta! O jei kas eis pro šalį...
- Baik, bailiuk, ir ateik čia, - išdykėliškai pasakė.
Vitalijus sunkiai pakilo ir nuėjo pas savo merginą. Ji elgėsi tarsi maža mergaitė: taškėsi, krykštavo, bėgiojo... Vaikinui suspaudė širdį. Rūta pargriovė jį į vandenį ir ėmė bučiuoti, tačiau jis niekaip nebegalėjo įsijausti.
"Dieve, ji nenusipelnė to... Ji tokia nepakartojama, tokia, kokių niekad daugiau nesutiksiu... Kodėl... Po velnių, būk prakeikta, juočke... "
Ji nutraukė jo mintis:
- Ei, tu tikrai gerai jautiesi? Kažkoks keistas šiandien visą dieną... Nesuprantu aš tavęs. Jei negerai jautiesi, sakyk, jau geriau gal atsigaut nei per prievartą kentėt su manim? Žinai, kad man tai nepatinka.
- Ne, viskas gerai... tikrai. Nepyk, mažute. - Jie pasibučiavo. - Na, eime rengtis.
Vitalijus aprengė Rūtą ir apsirengė pats. Atgal ėjo permirkę. Nors, rodosi, diena praėjo puikiai, Rūtai dingo nuotaika.
- Saulyte, na, kas gi tau dabar? Nekreipk tu dėmesio į šitą niurgzlį, nenoriu, kad tavo veiduką temdytų šešėlis.
- Kaip aš galiu būti linksma, kai tave tokį matau? Taip ir atrodo, kad tau vis viena, ar tu su manim, ar ne... Toks jausmas, lyg per prievartą su manim būtum.
- Ką čia šneki, juk žinai, kad taip nėra ir būti negali...
- Tada pažiūrėk man į akis, nusišypsok ir pasakyk, kaip mane myli. - Jos akys vėl sužibėjo.
- Mergyte, tu net neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu! Tu esi mano gyvenimas, be tavęs negalėčiau... - Jis privertė save nuoširdžiai šyptelėti. - Tikrai. - Ir karštai įsisiurbė į jos lūpas.
- Na va, visai kas kita. Dievinu tave!
Susikibę jie lėtai nužingsniavo iki automobilio.
- Žinai ką, aš nubėgsiu dar mineralinio sau paimti. Jei nori, gali palaukti čia, aš greitai.
- Gerai, brangusis.
Vos tik Vitalijus nužingsniavo, supypsėjo jo paliktas mobilusis, pranešdamas apie naują sms žinutę. Rūta jam šūktelėjo:
- Tau parašė!
- Paskaityk, aš tuoj.
Rūta paėmė jo telefoną ir atidarė pranešimą. Tačiau tai buvo ne tekstinė žinutė, o failas.
- Hm, kaip įdomu. Nagi, kas čia...
Tai buvo vaizdo medžiaga. O tai, kas buvo nufilmuota, merginą pribloškė. Jos Vitalijus, jos meilė, mylėjosi su kita. Mylėjosi? Jis dulkinosi su ja. Nors filmukas tetruko minutę, to užteko. Rūta pradėjo drebėti. Ji užsimerkė ir pabandė giliai kvėpuoti.
- Kas atsitiko? Kas nors negerai?
- Imk. Pasižiūrėk pats, kas ATSITIKO. - Rūtos balsas virto ledu.
- Kas... - Tačiau kai įjungė vaizdą, žodžiai patys užstrigo gerklėje.
Kurį laiką abu žiūrėjo vienas į kitą be žodžių.
- Tai nenori man nieko pasakyti?
- Prašau, išklausyk mane, labai prašau...
- Klausau.
- Vakar aš sutikau merginą... ir... - Rūtos šaltas, bet ramus žvilgsnis trikdė.
- Ir?
- Ji mane apsvaigino. Prisiekiu, turbūt įbėrė man kažko į gėrimą... Žinoma, gėrimas! Ji man vakar pastatė viskio, greičiausiai kažko į jį pribėrė. Aš apsvaigau ir ji pasiūlė mane pavėžėti. Tikrai buvau nekokios būklės, nes sutikau. Juk žinai, kad nebūčiau sutikęs, mažute...
- Dabar jau abejoju, ar tikrai žinau. Tęsk.
- Na, aš įsėdau, pasakiau, kuriame mikrorajone gyvenu. Turbūt užsnūdau, nes visai nepastebėjau, kad ji pasuko į Aukštakalnį. Kai sustojome, paprašė mane palydėti į namus, nes namie paliko "technikinį", o eiti viena bijojo. Aš palydėjau. Kai įžengiau į jos butą, pasijutau daug geriau. O tada... tada...
- Aišku, nebereikia, toliau man viską papasakojo tavo telefonas. Tau neatrodo, kad pernelyg gerai viską prisimeni, jei teigi buvęs apsvaigintas? - Balse nuskambėjo paniekinamos gaidelės.
- šito ir aš nesuprantu. Mažute, patikėk, privalai manimi patikėti, juk žinai, aš myliu tik tave, negalėčiau tavęs išduoti...
- Bet išdavei.
Ji nusisuko ir kažkam paskambino.
- Laba diena, prašau atvažiuoti prie Giminių užeigos, esančios prie Klovinių užtvankos. Dėkui.
Padėjo ragelį.
- Aš tave parvešiu...
- Nereikia, jei nepastebėjai, ką tik taksi išsikviečiau.
Vitalijus pagriebė jai už rankos.
- Rūta, maldauju tavęs... - Jo akyse sublizgo ašaros.
Rūta taip pat vos tvardėsi nepravirkusi.
- Aš viską supratau.. Kodėl toks šiandien buvai... Paleisk mane...
- Ne, nepaleisiu, negaliu, važiuojam kur nors ir pasikalbėsim...
- Jau užtektinai išgirdau. Nenoriu tavęs šiandien matyti. Palik mane ramybėje. Prašau.
Tuo metu atvažiavo taksi. Rūta išsisuko nuo Vitalijaus ir tekina nubėgo į automobilį.
- Mažyte!..
Automobilis staigiai išvažiavo. Vitalijus stovėjo ir ilgai žiūrėjo į jį, kol pagaliau taksi išnyko iš akių.


Rytojaus dieną vaikinas jautėsi lyg žemę pardavęs. Krūptelėjo, kai suskambo telefonas.
- Labas. Jei gali, atvažiuok į "Čili", aš lauksiu tavęs ten.
- Labas. Gerai, mažute, aš tuojau...
Kitame gale pasigirdo pypsėjimas.
Per dešimt minučių Vitalijus nukūrė į piceriją ir įbėgo į vidų. Už staliuko dviems sėdėjo Rūta. Jo Rūta... Žvilgsniai susitiko, jis norėjo nusišypsoti, tačiau pajutęs sklindantį šaltį, apsigalvojo. Lėtai priėjęs, prisėdo.
- Noriu su tavim pasikalbėti.
- Rūta...
- Ne, išklausyk dabar mane. Vakar grįžusi aš ilgai galvojau ir nusprendžiau, kad geriausia būtų kurį laiką nebesusitikinėti.
- Bet...
Mergina žvilgsniu jį nutildė.
- Jokių susitikimų, skambučių ar, galų gale, žinučių. Jokio ryšio. Aš labai tikiuosi, kad mane suprasi. Ir labai tikiuosi, kad kada nors užmiršiu viską... - Jos balsas sudrebėjo ir skruostais nusirito ašaros.
- Mažute, prašau, nereikia, aš išprotėsiu, jei mane paliksi, maldauju... Prašau, patikėk manim, viskas, ką tau vakar sakiau, buvo tiesa: ji pati prie manęs prisikabino, šaltai atstūmiau, tačiau pasiekė savo. Bet tai ne mano kaltė, juk žinai, aš negalėčiau...
- Žinojau. Tikrai maniau, jog visos tavo kalbos apie ištikimybę - ne tušti plepalai. Tačiau, pasirodo, klydau... Ką man sakei? Kad net ir prisigėręs neprisileistum kitos. Juk tu toks, kuris net nesižvalgo į kitas ir nesileidžia į jokias kalbas, juk tu myli mane. Jei myli... Dieve, kaip sunku tikėti tavo žodžiais, negaliu... - Skruostais nubėgo dar kelios ašaros, ji pagriebė savo rankinuką ir išbėgo iš kavinės.
Vitalijus pasileido paskui. Lauke vaikinas pačiupo ją.
- Prašau, paleisk, nenoriu tavęs matyti, nenoriu... - Ašaros nevaržomai liejosi iš akių, sudrėkindamos skausmo paliestą veidą.
- Mažyte... - Vitalijus atsiklaupė ant kelių. Jis taip pat verkė. - Maldauju... Aš mirsiu... Nedaryk to... Prašau... Aš pasistengsiu išpirkti tai, ką padariau.. Kaip nors, bet pasistengsiu... Tik, prašau, išgirsk mano žodžius: aš nekaltas!..
Rūta ištraukė savo rankas iš jo rankų ir nubėgo į automobilį. Akimirksniu įsėdo, užvedė variklį ir cypiančiomis padangomis išrūko iš vietos.
Vitalijus atsikėlė ir panarinęs galvą taip pat nuėjo į savo mašiną. Dar ilgai sėdėjo nejudėdamas, kol pagaliau išvažiavo.

Praėjo ilgas ir sunkus mėnuo. Per tą laiką Vitalijus ne kartą siuntė Rūtai gėlių, bandė susisiekti, buvo atvažiavęs pas ją į namus, tačiau bergždžiai. Gėlės buvo grąžinamos atgal, ragelio nekėlė, į sms žinutes neatsakydavo, o durų niekada neatidarydavo. Per tą laiką jis nė karto merginos nematė nei mieste, nei prie namų, kur dažnai po darbo jos ilgai laukdavo. Kažkokiu būdu ji sugebėjo išsisukti nuo susitikimų. Vitalijaus vidų užpildė tuštuma, skausmas draskė širdį. Aplinkui buvo vien juoda. Jis negalėjo suvokti, kaip taip viskas atsitiko: neseniai buvo laimingiausias žmogus pasaulyje, turėjo mylinčią merginą, su kuria siejo savo ateitį. Bet, štai, viena naktis, viena prakeikta naktis - gyvenimas bei svajonės sudužo tarsi stiklas.
Vieną penktadienio rytą Vitalijui paskambino iš darbo ir pasakė, kad šiandien jam reikės padirbėti Utenoje, patikrinti pagrindines parduotuves - "Maximą", "Norfą XXL" bei "Iki". Jis atsikėlė, išgėrė puodelį kavos ir susiruošė į darbą. Paėmęs telefoną, "Telefonų knygoje" sustojo ties "Mažutės" vardu. Ilgai dvejojo, bet vis tiek nuspaudė skambinimo mygtuką. Jokio atsako nesulaukė. Atsidusęs išvažiavo į "Maximą".
Atvažiavęs aikštelėje paliko automobilį ir nuėjo į prekybos centrą. Vaikščiojo tarp lentynų ir apžiūrinėjo prekes, kai staiga išvydo tokį pažįstamą ir tokį artimą veidą. - Rūta, - tyliai sau ištarė. - Mažute mano...
Jis jau norėjo žengti, tačiau sustabdė nepažįstamasis, kuris priėjo prie jos ir apkabino. Mergina šypsodamasi pažvelgė į jį, kažką pasakė ir pabučiavo. Vitalijus negalėjo patikėti tuo, ką išvydo... Atsivėrė bedugnė. Netikėtai Rūta atsisuko ir jų akys susitiko. Vitalijaus akyse sužibo ašaros, tačiau jis neištarė nė žodžio. Lydintis vaikinas paklausė:
- Jūs pažįstami?
- Ne. Jau nebe...

Daugiau autoriaus straipsnių
Paleidžiu...
Sutemos
Viskis
Sudužęs pasaulis

Įvertinimas
Įvertinimas:
3
Jau įvertino: 1106

Įvertink!

Komentarai [ 6 ]
2008-07-11, 17:19:57
Ramune rašo:
Tai dziaukis, perskaitei banaliausia.
2008-07-11, 14:10:13
hey_hey rašo:
banalesnio teksto nesu skaites.
2008-07-09, 17:44:22
Ramune rašo:
Žmonės, svarbiausia, kad ši kūryba iš galvos na, o bendrai kaip vaizdas? Aš šios isorijos ir kitų, kurias tikiuosi įdės čia, autorė... ops:
2008-07-09, 17:24:41
sapokiete rašo:
Grybas tai su patirtim...
2008-07-08, 18:42:28
Nuodingas_Grybas rašo:
Svarbiausia kad Gyvenimas tęsiasi, svarbiausia
2008-07-08, 18:41:47
Nuodingas_Grybas rašo:
Mylėti kokią nors būtybę - vadinasi, sutikti su ja senti. Vadinasi pas juos jos nebuvo.

ir gyvenimas tęsiasi

Vardas:


E-pašto adresas:


Tekstas:





 


Jaustukai:







Komentarų taisyklės

1. Stenkitės rašyti LIETUVIŠKAI.
2. Draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius.
3. Gerbkite kitų nuomonę.
4. Privaloma įrašyti savo tikrą e.pašto adresą.
5. "Utenos jaunimo" redakcija neatsako už vartotojų komentarus.
6. Už komentarą atsako ir prisiima visą atsakomybę pats autorius.
7. "Utenos jaunimo" redakcija pasilieka teisę esant reikalui pakeisti komentaro turinį.

Nesilaikant šių taisyklių komentarai bus ištrinti be papildomo perspėjimo.
Vėliau pretenzijos nebebus priimamos.
Copyright © Utenos jaunimas, 2008m. Naujienos | Apie mus | RSS | Kategorijos